Tik ką praėję Europos parlamento rinkimai bei Europos centrinio banko sprendimas 0,25 proc. mažinti bazinių palūkanų normas kelia daug klausimų. Ar ES ekonomika bus pajėgi konkuruoti pasaulyje? Kas galėtų užtikrinti spartesnį jos augimą? Kaip, tiekiantis kritinius išteklius, išvengti priklausomybės nuo trečių šalių? Kaip priimti išmintingus sprendimus, kai Europoje tokia didelė politinė fragmentacija? Jei prieš 15 metų Europos ekonomikos mastas buvo 10 proc. didesnis nei JAV, tai 2022-aisiais JAV senąjį žemyną lenkė net 23 proc. Nes ES ekonomika per šį laikotarpį augo tik 21 proc., tuo tarpu JAV – 79 proc., o Kinijos – net 290 proc. Ekonomistai.lt redakcijoje apie esamus ir būsimus iššūkius Europos ekonomikai Marius Matulevičius kalbasi su prof. Raimondu Kuodžiu.
Europa praranda ekonominę galią
Viena didesnių problemų yra ta, kad Europa praranda savo ekonominę ir politinę lyderystę. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, šį pavasarį kalbėdamas Sorbonos universitete, pasakė tiesiai šviesiai: Europos Sąjungos 27 šalių ekonominio bloko perspektyvos šiuo metu yra gana liūdnos. ES gali tapti autsaidere, stebinčia JAV ir Kinijos geopolitinę dvikovą. Nei tinkamai investuoti į savo gynybą, nei konkuruoti pasaulyje Europa negeba. Vardan Europos išlikimo, pasak E. Makrono, svarbu iš esmės permąstyti būdus, kaip senasis žemynas vėl galėtų tapti ekonomine ir politine tvirtove, o ne pereinamuoju kiemu didesnėms ekonominėms ir karinėms galioms.
Ekonomistas R. Kuodis įžvelgia istorines ES ekonomikos silpnumo priežastis: „Nemažai politekonomiją tiriančių autorių apie Europos nuosmukio priežastis yra rašę . Štai Walteris Russellas Meadas teigė, kad Europa vis labiau praranda subjektiškumą, tai yra, tampa vis mažiau svarbi pasauliui. Beje, ir pats esu parengęs kone pusę knygos apie Europos makroekonominės politikos nesėkmes ir jų priežastis. Problema ta, kad daug sprendimų Europoje grindžiama sutartimis, kurios, savo ruožtu, gimė iš fobijų. Pavyzdžiui, baimė vėl patirti Veimaro respublikos hiperinfliaciją pagimdė fiskalines taisykles. Ne veltui ekonomistai juokauja, kad Ekonominio stabilumo paktas jau senokai tapo ES ekonomikos neaugimo paktu. Europa dvi krizes – 2008 bei 2012 m. – patyrė dėl to, kad Europos makroekonominė sąranga yra bloga. O pasekmė – „daryti viską, kad būtų išgelbėtas euras“, kaip sakė Mario Draghi. Tuo tarpu jenos, svaro ar dolerio gelbėti nereikia, bet europolitikai nesusimąsto, kodėl.“
Centrinis bankas tapo savosios politikos įkaitu
Europos centrinis bankas reguliuoja žemyno finansinę kraujotaką. Praeitos savaitės ECB sprendimo sumažinti palūkanų normą daugelis ekonomikos prognozuotojų laukė tarsi manos iš dangaus. Tarsi centrinio banko sprendimas pats savaime galėtų greitai atgaivinti Europos šalių ekonomikas. Anot Raimondo Kuodžio, problema yra ta, kad „Europos centrinis bankas de facto teturi vieną tikslą – „infliacijos suvaldymą“. O užimtumas, nedarbas lieka antrame plane – šios sritys ECB prioritetų sąraše tarsi našlaitės.“
Be to, euro zona nėra monetariškai nepriklausoma, priešingai, pasižymi chroniška priklausomybe nuo finansų rinkų. Tai skiriamasis Europos pinigų politikos bruožas. Ekonomisto manymu, pasaulyje yra ir žymiai išmintingiau besielgiančių centrinių bankų. Pavyzdžiui, JAV ar Japonijos pinigų politikos formuotojai elgiasi kitaip: „Japonijos Centrinio banko ir Finansų ministerijos pirmaeilis tikslas yra pilnas užimtumas. Jie tą sėkmingai pasiekė. Net jei vardan ekonomikos skatinimo ir didesnio užimtumo Japonijai tenka didinti viešąją skolą, šios šalies finansų politikos elitas sugeba ją valdyti taip išmaniai, kad finansų rinkoms nepavyksta primesti savosios valios. Japoniška pinigų bei makroekonominė politika labiau nei Europoje orientuota į žmogui svarbius dalykus.“
Ekonomistas apgailestauja, kad Europos finansų ir ekonominės politikos formuotojai labiau stengiasi įtikti finansų rinkoms, taip patenkama į gilias ekonomines duobes, o gelbėtis tenka verčiant vyriausybes imtis „diržų veržimosi“ politikos. „Tada ima augti bedarbystė, o ekonomikos augimas atsilieka nuo kitų pasaulio regionų“, paaiškina R. Kuodis.
O kaip turėtų elgtis Europos Centrinis bankas, jei jam rūpėtų ne tik infliacijos rodikliai, bet ir užimtumas? Prof. R. Kuodis gana kategoriškas: „Europoje, daugelyje šalių, jau ne vienerius metus matėme 10 proc. ir didesnę bedarbystę. Jei dar turėsime omenyje, kad dalis žmonių neturi normalaus nuolatinio darbo ir yra priversti dirbti tik dalį dienos, suprasime, kad realus užimtumo lygis yra dar gerokai žemesnis. O po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius įprastas bedarbystės lygis buvo 2–3 proc., kodėl negalėtume siekti tokio rodiklio?“
Beje, pastaraisiais metais JAV bedarbystė artėja prie panašaus lygio.
Ekonomisto manymu, ECB turėjo daug progų iš naujo įsivertinti savo politiką. Valdydamas išsamius duomenis apie Europos finansų, darbo rinkos bei ekonomikos būklę, jis galėtų keisti strateginius sprendimus. „Tačiau makroekonominė valdysena iš esmės lieka tokio pat pobūdžio. Žinoma, atsakingi politikai vengia kalbėti apie nesėkmes: Europos parlamente daugiau dėmesio skiriama diskusijoms apie saugius žaislus arba telefonų įkroviklių standartus, nei makropolitikai“, apgailestauja R. Kuodis.
Per COVID pandemiją buvo imtasi beprecedentinio pinigų įliejimo į rinkas politikos. Europos šalių vyriausybės ėmėsi skatinti ekonomikas bei visuomenę didžiulėmis dotacijomis. Ar tai nebuvo didelė klaida?
„Vėl prisiminkime 2008–2012 m. krizę, kai ECB vadovas Jeanas Claude Trichet ragino imtis diržų veržimosi politikos, norėdamas finansų rinkoms sudaryti įspūdį, neva situacija suvaldyta. Tačiau finansų rinkos reagavo priešingai – buvo suvokta, kad giežto skolinimo politika sukels ekonomikos nuosmukį, tad skolos/BVP santykis net padidės.
Pinigus skolinantys pasauliniai žaidėjai nėra kvaili. Tik naujajam ECB vadovui Mario Draghi pavyko stabilizuoti situaciją. Tuo tarpu japonų valdžia stebėjosi, kaip kvailai valdoma Europa krizės akivaizdoje. Europa priklausoma nuo finansų rinkų dėl to, kad euro valiuta yra visų ir tuo pat metu – niekieno. Todėl tų krizių valdymų mechanizmų, kurie paprastai taikomi monetariškai suvereniose šalyse, pritaikyti nepavyksta. Japonija per krizes sugebėjo išsaugoti beveik pilną visuomenės užimtumą, nepaisydama išaugusios valstybės skolos.
Kažkodėl vyrauja mitas, kad Japonija po didžiojo 1980 m. nekilnojamo turto burbulo sprogimo ilgą laiką patiria ekonominį nuosmukį. Tačiau šios šalies BVP augimas per darbo valandą buvo net didesnis nei „nejaponifikuotoj“ Europoj.“
Nėra pasaulinių technologinių įmonių
Dar prieš 10–15 metų JAV pasaulyje buvo vienvalde technologijų kūrimo lydere, o dabar jau turi grumtis su Kinijos skaitmeninės ekonomikos imperijos galia. Telekomunikacinės ir kompiuterinės įrangos, elektromobilių, atsinaujinančios energetikos gamyba, e-prekybos įmonės, dirbtinis intelektas – tai nauji aršios konkurencinės kovos frontai. Europa su JAV yra įkūrusi Prekybos bei technologijų tarybą, kurioje derinami skaitmeninės ekonomikos plėtojimo veiksmai. Tačiau Europa šioje partnerystėje tėra mažasis brolis. Be to, ji vengia aršiau konfrontuoti su Kinija, nes iš dalies jau tampo šios šalies technologinių gaminių importuotoja.
Paklaustas apie Europos technologijų kūrimo įdirbį, R. Kuodis pastebi: „Didelė Europos ūkio problema yra ta, kad mes čia neturime savojo Silicio slėnio, čia neišaugo nei viena iš didžiųjų pasaulinių technologijų korporacijų. JAV kuria aukštąsias technologijas, o Europa yra tų produktų vartotoja. Neatsirado Silicio slėnio Europoje precedento, o gal ir sąlygų jam atsirasti nebuvo, juk Europa labai spėriai pradeda reguliuoti naujųjų technologijų sritis. Naujausias pavyzdys – dirbtinis intelektas. Investuotojai vengia vietų, kur yra pertekliniai reikalavimai. Todėl ir stebime gana didelį atsilikimą ne tik nuo JAV, bet ir nuo Kinijos.“
Be to, Kinija kontroliuoja pasaulines žaliųjų technologijų grandines. Šios valstybės subsidijuojamos įmonės, gaminančios atsinaujinančių energijos šaltinių komponentes, išstumia iš rinkų Europos gamintojus. 90 proc. saulės elektrinių komponenčių dabar į ES importuojam iš Kinijos.
Didžiulė priklausomybė nuo kritinių išteklių importo ir energijos šaltinių trūkumas
Europos šalys yra labai priklausomos nuo strateginių žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas, nikelis, varis ir kt., tiekimo iš Kinijos ir jos ekonomiškai kontroliuojamų Afrikos šalių. Nei elektromobilių pramonė, nei atsinaujinančiai energetikai gaminamos komponentės negali išsiversti be strateginių Kinijos žaliavų. Tai milžiniška strateginė ekonominė ir geopolitinė problema.
Europos Komisija tik 2023 m. kovo mėn. pristatė Kritinių žaliavų aktą, kuriame numatytos strateginės gairės, kaip ES šalys apsirūpins svarbiausiomis žaliavomis. Iki 2030 m. planuojama ES šalyse išgauti iki 10 proc. kritinių žaliavų (dabar išgaunama tik 3 proc.) ir apdirbti 40 proc. strateginių žaliavų (dabar apdirbama 20 proc.).
Anot R. Kuodžio, šis iššūkis gali atverti ir naujų galimybių: „Remdamiesi istorinėmis paralelėmis, galime daryti išvadą, kad išteklių neturėjimas yra didelis gėris. Šalys, neturinčios išteklių, mieliau renkasi investicijas į protus bei inovacijas. Vėl galėčiau paminėti Japoniją, kuri gyvena tikrai neblogai, neturėdama visos eilės kritinių išteklių.
Europos pasirinkimus iki netolimos praeities lėmė geografija: labiau apsimokėjo investuoti į vamzdžius bei atsigabenti pigius energijos išteklius iš Rusijos, nei plėtoti alternatyvias technologijas. Kita vertus, Rusija taip pat nebuvo kvaila, ji įtikinėjo Europą neturėti kitų alternatyvų (kitu atveju jai neapsimokėtų tiesti vamzdžių į senąjį žemyną).
Laimei, dabar Europa persitvarko, nors ir skausmingai. Pavyzdžiui, 2022 m. energijos tiekimo kainų šuoliai pareikalavo iš Europos nemenkų finansinių indėlių. Tai lėmė ir ES susikurtos „energetinio lochatrono“ taisyklės, kai ribinės išteklių pardavimo kainos šokdino visą rinką. Tik kelios šalys (viena iš jų – Ispanija) atsisakė žalingo ultraliberalizmo ir išvengė energetinio šoko sukeltos infliacijos. Kitos šalys susidūrė su milžiniškais sunkumais.“
Ekonomistas priduria: „Ne taip senai, Izabelė Šnabel (Isabel Schnabel), ECB vadovybės narė, pasakė kalbą apie Europai kylančius didžiulius konkurencingumo iššūkius. Nors Europos centrinis bankas dažniausiai stengiasi savo tezes formuluoti diplomatiškai ir nelipti politikams ant nuospaudų, I. Šnabel parodė, kad energijos ištekliai Europos įmonėms kainuoja 2 kartus daugiau nei JAV ir 3 kartus daugiau nei Kinijoje.
Todėl Europa negali sau leisti plėtoti energijai imlios pramonės. Net automobilių pramonė, kuria Europa iki šiol didžiavosi, susiduria su egzistencine krize. Ypač sudėtinga Vokietijos gamintojų padėtis.
O Kinija leidžia sau nesivadovauti rinkos dėsniais ir subsidijuoti perspektyvias pramonės šakas. Tokiu būdu šios šalies gamintojai įgauna didelį konkurencinį pranašumą. Kaip jau minėta, Kinija taip pat „uždėjusi leteną“ ant retųjų metalų išteklių trečiose šalyse. Tad kinų automobiliai visame pasaulyje tampa labai konkurencingais, nepaisant to, kad Kinija neturi dešimtmečiais kurtos automobilių gamintojos reputacijos. Tiesiog jų elektromobilių kaina tokia, kad Vokietija griebiasi už galvos: kas ištiks jų garsiuosius prekės ženklus „Mercedes“, „BMW“ ar „Volswagen“?“
Tad Europa yra atsidūrusi tarp kūjo ir priekalo: iškilę apsirūpinimo energetiniais ištekliais problemos, iš Kinijos plūsta naujosios technologijos, dėl makroekonomikos klaidų ir stiprios konkurencijos didėja atsilikimas nuo JAV. Šių problemų ir iššūkių pasekmė – Europa tampa mažiau įtakinga geopolitine žaidėja pasaulyje. Tai nepadeda Ukrainai, nes agresorius Europos nebijo ir net, galima sakyti, iš jos tyčiojasi.
Tad gal Europos Sąjungą išgelbės aukščiausi socialinės politikos standartai?
Kalbamės apie tai, ar socialinės gerovės aplinka nestabdo ekonominio veržlumo, kuris paremtas investicijomis į naujas technologijas bei nestandartines idėjas.
Ekonomistas teigia: „Paradoksalu, bet apie socialinę politiką protingai kalbėjo JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Jis sakė, kad geras darbas ir yra pati geriausia socialinė politika. Kuo daugiau žmonės uždirba, tuo įmonei didesnė paskata investuoti į darbą keičiančias technologijas, ir taip ex post padidinti darbo našumą, pateisinantį didesnes algas. O, pavyzdžiui, Vokietija, kitos Europos šalys, ypač 1980-aisiais, taikė socialines ir makroekonomines priemones, kurios skatino vadinamąją „euro sklerozę“. Vokiečių realiosios pajamos iš esmės tebėra 2000-ųjų lygyje.
Jų ekonomika buvo paremta pigiais Rusijos energetiniais ištekliais bei pramonės eksportu į Kiniją. Ir kas iš to? Didelis eksportas savaime nereiškia visuomenės pragyvenimo lygio kilimo. Pigūs ištekliai baigėsi, ir Vokietija dabar priversta importuoti Kinijos pramonės gaminius.
Ir pats daug metų raginau Lietuvos premjerus laikytis agresyvesnio minimalaus darbo užmokesčio didinimo politikos. Nes maži atlyginimai neskatina diegti naujų technologijų. O didesnes pajamas gaunantys darbuotojai daugiau vartoja ir taip didina prekių ir paslaugų paklausą rinkoje – didėja masto ekonomija ir, galiausiai, pelnai.“
Bet turime vieningą ES biudžetą, iš dalies bendrai planuojamas viešąsias investicijas – gal tai turėtų sutvirtinti Europos ekonomikos pamatus? Ir šiuo atveju prof. R. Kuodis išlieka gana skeptiškas: „Bendras ES biudžetas yra gana juokingo dydžio – tik 1 proc. BVP. Pastaruoju metu Europos centrinis bankas panašų kiekį nepelnytų pinigų siunčia komerciniams bankams.
Akivaizdu ir tai, kad didžią dalį biudžeto skirdama žemės ūkiui, Europa demonstruoja, koks svarbiausias jos prioritetas. Ir tai tikrai ne naujosios technologijos bei inovacijos. Tiesa, dabar daug kalbama apie žaliąją bei skaitmeninę transformaciją, tačiau norint šiose srityse pasiekti proveržį, tų biudžeto likučių, kurie lieka nuo žemės ūkio, tikrai nepakaks. Reikia žymiai didesnių investicijų. Iškalbinga ir tai, kad garsiausios pasaulyje europietiškos įmonės yra tos, kurios gamina konjaką, prabangius rūbus, rankines bei kitas panašias prekes. O jas išmaniai kopijuoja tie patys kinai.“
