Teko bendrauti su vilniečių šeima: vyrui – 34-eri, jis skaitmeninės rinkodaros profesionalas, žmonai – 32, ji dizaino specialistė. Neseniai įsigytas naujas dviejų kambarių būstas, ir likęs 150 tūkst. eurų banko kreditas šiuo metu negąsdina – gaunamos pajamos yra pakankamos. Kol kas susilaukti vaikų jie neplanuoja, sako šiek tiek nerimaujantys dėl galimo karo grėsmės. Juos džiugina profesinė ir ameninė savirealizacija, tad ši pora beveik atitiktų laimingiausių trisdešimtmečių šalies standartą.
Visuomenę kaustančios mintys apie galimą karo grėsmę anksčiau ar vėliau turėtų išsisklaidyti. Tikėtina, jog Lietuvos bei kitų Europos šalių susitelkimas, didesnė pagalba Ukrainai stabdys šio karo židinių plitimą, ir galiausiai bus pasiekta taika. Kita vertus, ir dabar gyvenimas nėra paralyžiuotas – žmonės intensyviai dirba, ilsisi, keliauja, tuokiasi, dalis – augina vaikus.
Praeitais metais Lietuvoje gimė viso 20 008 vaikai. Tiesa, šis skaičius dešimčia procentų mažesnis nei 2022-aisiais, kai pasaulį išvydo 22 068 kūdikiai, ir net 30 proc. mažesnis nei, tarkim, 2016-aisiais, kai gimusiųjų Lietuvoje skaičius siekė 29 514. Gimstamumo kreivė leidosi nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo (1990-aisiais mūsų šalyje gimė net 56,9 tūkst. kūdikių!), ir anksti teigti, kad demografinės duobės dugnas, iš kurio gali tekti ropštis ne vieną dešimtmetį, jau pasiektas…
Kokios svarbiausios vis mažėjančio gimstamumo priežastys ir kas galėtų šią tendenciją keisti į teigiamą pusę? Padėti atsakyti į šį klausimą Ekonomistams.lt padės mokslininkai, tyrinėjantys šeimų, demografijos pokyčius ir tai, kaip kinta moterų bei vyrų požiūris į šeimą ir vaikų auginimą.
Galima išskirti penkis svarbiausius mažėjantį gimimų skaičių lemiančius faktorius.
I. Ženkliai sumažėjo galinčių gimdyti moterų skaičius
Dažniausiai moterys susilaukia kūdikių tarp 20 ir 40 metų (Valstybės duomenų agentūra amžiaus ribas praplečia iki 15–49 metų). Dar 2002-aisiais tokio amžiaus moterų būta 883 tūkst., na, o 2022-aisiais jų ženkliais sumažėjo – iki 596 tūkst. Daugelis jų per šį laikotarpį emigravo iš Lietuvos: viena didelė emigracijos banga kilo po įstojimo į Europos Sąjungą, antroji – po 2009 m. ekonominės krizės. Iš kitų Rytų bei Vidurio Europos šalių emigracijos statistikos matyti, kad dauguma ekonominių emigrantų buvo vyrai, tačiau lietuvės moterys keitė savo gyvenimus taip pat ryžtingai. Kaip tai įtakojo gimstamumo rodiklius?
„Pastebėčiau, kad nuo 2001 iki 2016 metų kasmet gimdavo apie 30 tūkst. vaikų, šis skaičius svyravo nedidele amplitude. O nuo 2017 m. jis kasmet traukėsi, ir vos per šešerius metus sumažėjo 10-čia tūkstančių,“ – sako prof. Aušra Maslauskaitė, Lietuvos socialinių mokslų centros šaimos ir demografinių tyrimų skyriaus vadovė.
Įdomu tai, kad traukimasis prasidėjo kaip tik tuo metu, kai ekonominis ir socialinis gyvenimas Lietuvoje pradėjo sparčiai gerėti: nuo 2016 m. atlyginimai kasmet vidutiniškai kilo po 10 proc., ženkliai sumažėjo Lietuvos ir Europos šalių darbo pajamų skirtumai, kasmet didėjo valstybės parama šeimai: pradėti mokėti vaiko pinigai, dalis savivaldybių iš dalies kompensavo privačių darželių mokestį.
Kitas demografams svarbus rodiklis – kiek moterys susilaukia vaikų. Kartų kaitai užtikrinti būtinas suminis gimstamumo rodiklis (t.y. vidutinis vaikų, kurių susilaukia viena moteris, skaičius) yra 2,1 vaiko vienai moteriai.
„Gimstamumo rodiklis pradėjo mažėti 2017 m., nors prieš tai beveik dešimtmetį jis augo, – dar 2016-aisiais turėjome gana komfortišką 1,6 lygį, o 2022-aisiais jis jau buvo tik 1,27. Tai ypač žema reikšmė, prilygstanti 2001–2002 m. antirekordui,“ – teigia prof. A. Maslauskaitė.
Priminsime, kad tarp 1998 ir 2002 m., tikėtina, dėl Rusijos ekonominės krizės poveikio, Lietuvoje gimimų skaičius sumažėjo net 20 proc. – nuo 37 000 iki 29 500 vaikų. Nors tuo metu jų susilaukti galinčių moterų bei šeimų skaičius buvo pakankamai stabilus. Šių neskaitlingų kartų jaunimui dabar jau 22–25 metai. Turint omenyje, jog per pastaruosius ketverius metus visuomenė patyrė pandemiją, o dėl karo Ukrainoje juntama nuolatinė psichologinė įtampa, nėra ko tikėtis, kad jaunimas skubės kurti šeimas bei susilaukti vaikų. „Turime išorinių (globalių, geopolitinių) ir vidinių priežasčių komplektą, kuris veikia dabartinę dvidešimtmečių – trisdešimtmečių kartą ir jų sprendimus. Kita vertus, gimstamumas pradėjo mažėti dar iki COVID 19, tad esama ir vidinių, su mūsų visuomene, jos raida susijusių priežasčių, kurios susiformavo iki pandemijos, ir tebeveikia iki šiol,“ – komentuoja prof. Aušra Maslauskaitė.
Pasiteiravome ir LSMC Sociologijos instituto demografo dr. Daumanto Stumbrio, kodėl gimstančių vaikų skaičius mažėja sparčiau, nei gimdyti galinčių moterų skaičius, ir jis įvardijo priežastis: tai ateities neapibrėžtumas, kurį, be minėtųjų globalių priežasčių, lemia ir smarkiai pabrangęs pragyvenimas. O dėl mažo gimstamumo natūrali gyventojų kaita jau dabar yra smarkiai neigiama, t. y. į pensiją kasmet išeina dvigubai daugiau žmonių, nei gimsta vaikų.
II. Netikrumas dėl ateities
Pastaraisiais metais nesaugumo jausmą patyrė daugelis. Jį augino ne tik neramios žinios iš karo veiksmų zonų ar pranešimai apie klimato kaitos padarinius, bet ir socialiniai iššūkiai – dėl infliacijos pabrangęs pragyvenimas bei sunkiai įperkamas būstas.
Vilnius jau senokai aplenkė ES vidurkį pagal vienam žmogui sukuriamą BVP, tačiau pagal būsto įperkamumą nusirito į 2009–2010 m. lygį. Daugelis jaunesnės kartos žmonių atidėjo planus įsigyti nuosavus namus, nes nekilnojamojo turto kaina vos per ketverius metus padidėjo vidutiniškai 40 proc. O laimingieji naujakuriai šiuo metu moka bankams 6 proc. metines būsto kredito palūkanas. Tad net viduriniosios klasės galimybės įsigyti naują būstą yra ženkliai sumažėjusios.
Prof. A. Maslaukaitė vardija ir kitus, „minkštuosius“ šeimos planavimą veikiančius veiksnius: „Svarbu, kaip planuojantys šeimos pagausėjimą įsivaizduoja geros tėvystės/motinystės standartus, t.y. kiek, jų manymu, kainuos vaiko auginimas. Neretai nepasitikima valstybine švietimo sistema, manoma, kad ji negali suteikti vaiko kokybiško gyvenimo starto. Alternatyva – privatus sektorius, tad vaiko ugdymas brangsta, ir tėvai galbūt linkę susilaukti mažiau atžalų“. Deja, šios nuostatos nėra išsamiau tyrinėtos.
III. Vienišų mamų ir tėvų rūpesčiai
Kevirtadalis Lietuvoje vaikus auginančių tėvų yra vieniši. Pagal 2021 m. Eurostat duomenis, daugiau vienišų tėvų Europoje tėra tik Švedijoje (34 proc.), Danijoje (29 proc.), Estijoje (28 proc.). O mažiausiai jų – Kroatijoje (5 proc.), Suomijoje, Lenkijoje, Ispanijoje (8 proc.). Dar nepavyko atrasti paaiškinimų, kodėl skiriasi vienišų tėvų skaičius, tarkim, Švedijoje ir Suomijoje arba panašias ekonomines ir socialines sąlygas turinčiose Lenkijos bei Baltijos valstybėse.
Lietuvoje, šeimai arba partneriams išsiskyrus, vaikai dažniausiai lieka su mamomis, ir joms tenka derinti darbą bei vaikų auginimą. Vieno asmens ūkiui tenka nemaži finansiniai iššūkiai. Tarkim, jei vidutinį atlyginimą (1300 eur į rankas) uždirbančiai mamai, be būtinųjų pragyvenimo išlaidų, tenka mokėti ir būsto paskolą, tuomet skirti lėšų vaikų būreliams tikrai sudėtinga. Net 29,9 proc. vienišų mamų ar tėvų, auginančių bent po vieną vaiką, patiria skurdo riziką. Ar tokiose šeimose gali gimti daugiau vaikų? Jokia valstybės šeimos politika nepadės susirasti partnerio, prisiimančio atsakomybę už vaikų ugdymą. Kita vertus, socialinė ar švietimo politika galėtų padėti užtikrinti tokiose šeimose augantiems vaikams apylyges gyvenimo starto sąlygas.
Beje, Lietuvoje mažėja tiek santuokų, tiek skyrybų skaičius. Nuo 2019 m. iki 2022-ųjų santuokų sumažėjo beveik penktadaliu – nuo 19 500 iki 16 127 (o 2023-iaisiais jų įregistruota vos 14 200!) Skyrybų per tą patį laiką sumažėjo nuo 8 683 iki 7 395. Tokie preliminarūs Valstybės duomenų agentūros duomenys.
IV. Karjera ar vaikai? Vyresnių tėvų pasirinkimas.
Šiuo metu vidutinis pirmą kartą tekančių nuotakų amžius siekia 28,3 metų, o vyrų – 30,5 metų. Vidutinis pirmojo kūdikio susilaukiančių moterų amžius – 30,2 metų (vėlgi, remiantis vidurkiais, 2001-aisiais moterys tekėdavo 24, o vyrai vesdavo 26 metų). Tad dabar dažniau tuokiasi vyresni, tarsi labiau subrendę, ekonomiškai pajėgesni, jau „pagyvenę sau“– po vieną arba kartu, bet nesusituokę. Amžiaus tarpsnis tarp 30–40 metų – bene palankiausias profesinei savirealizacijai. Tad moterims tenka rinkis: planuoti vieną vaiką, ar turėti kelis, ir skirti jiems 4–6 palankiausio karjerai dešimtmečio metus.
Kokybinis mokslininkų grupės tyrimas atskleidė, kad neretai šio pobūdžio porų planai ir lūkesčiai skiriasi nuo tikrovės. Kartais šeimos pirmagimio susilaukia anksčiau, nei buvo planavę, ar, priešingai, gyvenimiškos aplinkybės sutrukdo turėti didesnę šeimą.
Lietuva iš kitų šalių išsiskiria ilgomis motinystės bei tėvystės atostogomis – galima pasirinkti 18 arba 24 mėnesių laikotarpį (tiesa, kažin, ar vaikų auginimas vadintinas „atostogomis“). Antraisiais kūdikio auginimo metais jau leidžiama gana lanksčiai derinti vaiko priežiūrą bei darbinę veiklą, t.y. suteikiama galimybė dirbti „atostogų“ metu. Pavyzdžiui, jei mama iki vaikelio gimimo uždirbo 1500 eurų į rankas, antraisiais jo auginimo metais iš Sodros gaus 30 proc. buvusio atlyginimo (t.y. 500 eur) ir dar turės teisę gauti 70 proc. minėtosios sumos (t. y. 1000 eur) darbinių pajamų. Nuo 2024 m. padidėjo vaiko priežiūros atostogų išmokos ir didesnes pajamas iki tol gavusiems tėvams (anksčiau buvo nustatyta dviejų vidutinių atlyginimų dydžio išmokų riba). Vaiko pinigai (96 eur) mokami iki jam sukaks 18 metų, ir ši suma kasmet didinama.
Vis dėlto suteikiamos motinystės ar tėvystės atostogos nepakeičia gimstamumo kreivės į pozityviąją pusę. Dalis moterų vengia ilgesniam laikui stabdyti darbinę veiklą.
Pasak Dr. Živilės Oertės, LSMC Sociologijos instituto jaunesiosios mokslinės bendradarbės, „Tėvystė ir motinystė dažnai nuvertinama, mažus vaikus auginantys asmenys (dažniausiai, vis dar mamos) neretai susiduria su požiūriu, kad jų mažų vaikų priežiūra ir rūpinimasis buitimi yra nepakankamai socialiai reikšmingas darbas, individo vertė labiau siejama su jo profesiniais pasiekimais, uždirbamais pinigais ir pan.“ Jos manymu, visuomenės požiūris bei socioemocinis kontekstas, su kuriuo susiduria tėvai, augindami vaikus, yra viena iš daugelio gimstamumo mažėjimo priežasčių.
V. Savanoriška bevaikystė
Savanoriškos bevaikystės kelią renkasi tiek moterys, tiek vyrai. Tai nėra visai naujas reiškinys, tačiau jis sparčiai plinta. Bevaikystės problematiką tyrinėjančios dr. Ž. Oertės duomenimis, Europoje bevaikystę pasirinkusiųjų skaičius pradėjo augti visų pirma Vakarų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje. O Pietų ir Rytų Europos šalyse tai yra palyginti naujas reiškinys, pradėjęs plisti tarp jaunesnių moterų kartų (pvz., Italijoje kas penkta 1965 m. gimimo kartos moteris liko negimdžiusi).
Kodėl moterys bei vyrai renkasi bevaikystės kelią? Ar tai būdinga Lietuvai? „Atlikusi keletą giluminių interviu su bent penkerius metus susituokusiomis ar partnerystėje gyvenančiomis Lietuvos moterimis (28–37 metų) pastebėjau, kad jų apsisprendimą neturėti vaikų dažniausiai lemia noro ir poreikio tapti motina stoka bei pasitenkinimas pasirinktuoju gyvenimo būdu. Vaikų neketinančios turėti moterys nebūtinai atsiduoda karjerai ar kitai veiklai. Jų prioritetas – į suaugusius orientuotas gyvenimo būdas, laisvalaikis, kelionės, kurių neriboja su vaikų auginimu susiję rūpesčiai bei atsakomybės,“ –tyrimo rezultatais dalijosi sociologė dr. Ž. Oertė.
Jos turimais Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 2021 metais 8,8 proc. (t.y. apie 77 tūkst.) vyresnių nei 41 metų moterų buvo bevaikės. Tad Lietuvoje kiek mažiau nei dešimtadalis moterų lieka negimdžiusios. Pasak mokslininkės, bevaikių moterų dalis pamažu didėja: tarkim, tarp 1960–1964 m. gimusių moterų jų buvo 8,6 proc., tarp 1965–1969 m. gimimo – jau 8,9 proc., o iš 1970–1974 m. ir 1975–1979 m. gimusių moterų bevaikėmis liko daugiau nei 10 proc. (atitinkamai – 10,1 proc. ir 11,1 proc.). Jaunesnės kartos į šį tyrimą dar negalėjo būti įtrauktos.
Dar keli iškalbingi skaičiai: 2019 m. atlikto „Šeimos ir nelygybių“ tyrimo, kurio metu buvo apklausti 3000 respondentų, gimusių 1970–1984 m., duomenimis, net 12 proc. vyrų ir 7,6 proc. moterų nenorėtų turėti nė vieno vaiko. Neretai moterys mano galinčio tapti motinomis tik susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai jau galėsiančios auginti vaiką taip, „kaip reikėtų“, t. y. galėtų skirti jam daug energijos, laiko ir kitų resursų.
Dar sunku spręsti, ar savanoriškos bevaikystės mastas Lietuvoje išaugs iki 20 proc., kaip yra Italijoje, Anglijoje, Šveicarijoje, bet akivaizdu, kad visuomenės spaudimas vaikų nenorinčioms gimdyti moterims, ir jų auginti vengiantiems vyrams mažėja. Jaunesnės kartos linkusios pasinaudoti pasirinkimo laisve. Kita vertus, bevaikystės idėja gali tapti užkrečiama, nes ji lengvai pateisinama globalinėmis bei psichologinėmis priežastimis.
Kada vaikų Lietuvoje ims daugėti?
Kol kas į šį klausimą niekas negali atsakyti – gimstamumo tendencijos dar nėra Lietuvos politinės darbotvarkės prioritetas. Galbūt vyrų bei moterų norą susilaukti daugiau vaikų galėtų paskatinti ilgalaikė valstybės demografijos bei šeimos politika: įperkamas būstas, kokybišką ugdymą bei išsilavinimą garantuojantys valstybiniai vaikų darželiai bei mokyklos, lanksčios darbo sąlygos. Kita vertus, vien socialinių bei ekonominių paskatų nepakanka.
Kur kas sudėtingiau išsaugoti žmonių gebėjimą kurti gilius emocinius tarpusavio ryšius. Mokslininkai pastebi, kad vis didesnė jaunų žmonių dalis stokoja visaverčio bendravimo įgūdžių, o autentiško asmeninio ryšio socialiniai tinklai pakeisti negali.
Nors kiekvienos moters ir kiekvieno vyro gyvenimo istorija yra unikali ir jos neįmanoma įsprausti į griežtus ekonominius bei socialinius grafikus, faktas, kad Lietuvoje dabar kasmet vaikų gimsta 15 000–20 000 mažiau, nei mūsų gyventojų miršta, ir vien dėl natūralios kaitos per pastaruosius 10 metų Lietuvos gyventojų skaičius jau sumažėjo 153,4 tūkst., verčia rimtai susimąstyti.
