Vilniuje gyvenanti ir dirbanti 39 metų moteris, bendradarbių vertinama už kruopštumą bei pareigingumą, savo nedideliame bute vakarus leidžia viena, tik savaitgaliais aplanko tėvus ar susitinka su draugais. Prieš penkerius metus išsiskyrusi su ilgamečiu partneriu, ji atsargiai vertina naujas pažintis bei galimybę sukurti šeimą. Kažkada, kaip ir visos draugės, svajojo apie vaikus, tačiau dabar nėra tikra, kad šiai svajonei bus lemta išsipildyti. Tuo tarpu penkiasdešimtmetis vyras, gyvenantis kitame mieste, prisipažįsta: „Nebuvo nė akimirkos, kad nenorėčiau vaiko. Bet mano traukinys jau nuvažiavo. Kuo daugiau metų, tuo liūdniau…“
Bevaikystės reiškinį pasaulio sociologai stebi jau ne vienus metus. Vyrų bei moterų bevaikystės priežastys analizuojamos ir lietuvių mokslininkų. Ankstesnė citata – iš neseniai LSMC Sociologijos instituto mokslininkų baigto tyrimo „(Ne)tapti tėvu: Lietuvos vyrų prokreacinė elgsena ir bevaikystės patirtys“, kuriame tyrėjai Vaida Tretjakova, Margarita Gedvilaitė-Kordušienė, Lina Šumskaitė, Gražina Rapolienė ir Daumantas Stumbrys pirmą kartą išsamiau nagrinėjo būtent vyrų bevaikystės reiškinį.
Tad kokios priežastys lemia bevaikystę, ir kiek vyrų bei moterų šiuo metu sąmoningai yra pasirinkę vaikų neturėti?
Lietuvos namų ūkiuose vaikų vis mažiau
Sociologinių apklausų duomenimis, Lietuvoje poros, apsisprendusios susilaukti vaikų, dažniausiai norėtų turėti dvi atžalas. Kita vertus, 2021 m. atlikus Lietuvos gyventojų surašymą paaiškėjo, kad 53,5 proc. šeimų augina po vieną vaiką, šeimos, kuriose auga du nepilnamečiai, sudaro tik 37,5 proc., tuo tarpu po tris vaikus augina vos 7,3 proc. šeimų. „Svarbu akcentuoti, kad esame vieno vaiko šeimos šalis, nors dažniau įsivaizduojame, kad šalies vidurkis turėtų būti du vaikai,“ – apibendrina surašymo rezultatus prof. Aušra Maslauskaitė, LSMC Demografijos ir šeimos skyriaus vadovė. Tie patys duomenys atskleidžia, kad Lietuvoje daugėja vieno asmens namų ūkių, be to, pusė porų gyvena be vaikų. Žinoma, statistiką įtakoja ir tai, kad Lietuvoje daugėja vyresnių žmonių, kurie vaikus jau užauginę.
Kiek anksčiau, 2018–2019 m., atlikus Šeimos ir nelygybių sociologinę apklausą, paaiškėjo kad 31,5% 30-49 metų vyrų ir 18,4% to paties amžiaus moterų neturėjo vaikų. Šio tyrimo duomenimis, 12 proc. vyrų ir 7,3 proc. moterų patvirtino, kad visai nenorėtų turėti vaikų. Be to, nemažai vyrų bei moterų negali susilaukti atžalų ir dėl kitų priežasčių – nevaisingumo arba dėl to, kad nesutinka tinkamo gyvenimo draugo ar draugės. Pasak sociologų, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, gali keistis ir norai, tačiau, sparčiai bėgant gyvenimo dešimtmečiams, svarbu neužmiršti biologinio bei socialinio amžiaus tarpsnius ženklinančių „gyvenimo kelio“ ženklų. Pavyzdžiui, moterys biologinių vaikų nebegali susilaukti po 49-50 metų. Vyrų galimybės tapti tėvu mažiau ribojamos laiko, tačiau iš tyrimų žinome, kad retas vyras susilaukia pirmagimio po 50-ties. Kodėl? Iš dalies į šį klausimą atsakė minėtasis tyrimas „(Ne)tapti tėvu“.
Didžiausios kliūtis tapti tėvu
LSMC Sociologijos instituto mokslininkai atliko 30 išsamių interviu su skirtingo amžiaus vyrais (nuo 45 metų iki 80-ties ir vyresniais), kurie niekada neturėjo vaikų. Tai buvo ilgi pokalbiai, kurių metų pašnekovai patirdavo stiprių išgyvenimų, kai kurie – susigraudindavo, nes apie tai buvo mąstę ne kartą. 24 pokalbininkai buvo dirbantys, 2 – bedarbiai, o 4 – jau išėję į pensiją. Dvidešimt iš jų niekada nebuvo susituokę.
Du trečdaliai pašnekovų taip ir nesusirado gyvenimo draugės. Tai – dažniausia bevaikystės priežastis. Sociologai pastebi, kad viengungio likimas dažniau ištinka mažesnio išsilavinimo, kaimiškose vietovėse gyvenančius vyrus (beje, didesnė dalis moterų, neturinčių vaikų, turi aukštąjį išsilavinimą ir gyvena miestuose).
Lietuvoje „vyriškumas“ neretai tebėra siejamas su gebėjimu susikurti sau ir šeimai materialinę gerovę, o pastaraisiais dešimtmečius, gyvenant laisvos rinkos sąlygomis, ne kiekvienam tai pavyko – dalis vyrų jaučiasi „lūzeriais“, įstrigusiais pereinamame gyvenimo etape, dėl tokios padėties jaučiasi nepatogiai prieš gimines ar sėkmingesnius draugus. Be to, ši vyrų grupė neatrodo pati patraukliausia ir potencialioms partnerėms.
Jau anksčiau Lietuvos mokslininkai fiksavo ir vyraujančią kultūrinę nuostatą, kad vyrai labiau įpareigojami finansiškai remti vaikus, tačiau skyrybų atveju jų teisės į vaikų globą apribojamos, jie dažnai neturi galimybės visavertiškai prisidėti prie vaikų ugdymo.
Kita vertus, neretai vyrai susitelkia į savirealizaciją, darbinę veiklą, o šeimos kūrimą nukelia į neapibrėžtą ateitį, pastebi V. Tretjakova. Pavyzdžiui, vienas iš pokalbininkų (47-erių) prisipažino: „Norėjau vaikų. Aš vis dar jų noriu, niekas nesikeičia, bet materialinė gerovė visą laiką atrodo nepakankama. Žinai, kad daug ko teks atsisakyti. Labai daug investuoju į save ir į darbinę veiklą. Mūsų aplinkoje yra daug žmonių, kurie neturi vaikų. <…> Turiu dvi įmones, šalia [samdoma veikla], ir praktiškai miegu tik po 5 valandas. Štai kodėl iš dalies pateisinu vaikų gimdymo pastūmėjimą į kažkokią ateitį, nors jau dabar matau, kad ta ateitis darosi neaiški.“
Sociologai naudoja biologinio ir socialinio laiko sąvokas. Pasak V. Tretjakovos, „Šiais laikais žmonės neretai pervertina savo biologinio laiko, kuris palankus pradėti vaikus, ribas, manydami, kad moteris tikrai gali susilaukti vaikų iki 50 metų, o vyrams amžiaus ribojimų apskritai nėra. Tikimasi, kad nepavykus „natūraliai“ sulaukti šeimos pagausėjimo, bus galima pasitelkti naujausias reprodukcinės medicinos technologijas. Tačiau moterų vaisingumas su amžiumi mažėja, pagalbinio apvaisinimo efektyvumas taip pat nėra aukštas, o kuo vyresnė moteris, tuo sėkmės tikimybė mažesnė. Vyrams „biologinis laikrodis“ mažiau aktualus, tačiau demografiniai tyrimai įvairiose šalyse rodo, kad jei vyras nesusilaukė vaikų iki 50-ties, tikimybė, kad susilauks vyresniame amžiuje, labai nedidelė. Daug lemia socialiniai veiksniai, visuomenės samprata, koks amžius tinkamas susilaukti vaikų ir iki kokio amžiaus vyrai išlieka patrauklūs kaip partneriai. Manoma, kad jei, tarkim, dėl socioekonominio statuso, nesusiradau partnerės iki 50 metų, vyresniame amžiuje ją susirasti bus dar sudėtingiau tą padaryti.“ Ne vienam pokalbio dalyviui nerimą kėlė mintis, kad vėliau susilaukę vaikų, aplinkiniams jie atrodys tarsi seneliai: „Manau, kad man gal jau per vėlu. Kita vertus, pasižiūri į tuos 60-mečius, 70-mečius, kurie turi vaikų. Man atrodo, nesąžininga tų vaikų atžvilgiu, nes jie nežino, ar auga su tėčiu, ar su seneliu. Vis tiek jie galų gale mirs, o vaikai liks maži,“– dalijosi mintimis vienas iš pokalbių dalyvių.
Pasak Margaritos Gedvilaitės-Kordušienės, didžioji dalis apklaustųjų apgailestavo dėl savo bevaikystės, tarsi būtų neatlikę jiems skirtos misijos: „Tai yra neatlikta misija, kuri galėjo ar turėjo būti atlikta, sakykim, neįvykdyta užduotis, prigimtinė kažkokia tai.“ Pripažino, kad dėl to patiria gana stiprų aplinkos spaudimą, kad jiems lipdoma „senbernio“ etiketė. „Nu ką čia tas senbernis? Nusišneka. Jo smegenys ne taip veikia… Turėjau tokią bendradarbę, jos kalboje žodis „senbernis“ buvo dažnas, tekdavo net pakonfliktuoti,“ – prisipažino 45 metų amžiaus vyras.
Kita vertus, keletas tyrimo dalyvių, nenorėjusių turėti vaikų, teigė, kad ekologinių grėsmių akivaizdoje vaikų neturėjimas yra logiškas sprendimas.
Anot V. Tretjakovos, tiksliai nustatyti, koks yra vyrų bevaikystės lygis, neįmanoma nes dalis vaikų gimsta neturėdami „oficialaus“ tėčio. Vis dėlto, iš reprezentatyvių demografinių apklausų žinome, kad jis gali būti net aukštesnis nei moterų. Keturiasdešimtmečių ir vyresnių bevaikių vyrų Nyderlanduose, Vokietijoje, Suomijoje, Čekijoje, Italijoje yra daugiau nei 25 proc. Nors Lietuvoje vyrų bevaikystės lygis žemesnis, tačiau yra tendencijų jam augti.
Kitų šalių tyrinėtojai pažymi, kad vyrai dėl bevaikystės patiria mažesnį visuomenės spaudimą nei moterys. Aplinkiniai visų pirma vertina vyrų gebėjimus, visuomeninį statusą, tuo tarpu motinystė dažnu atveju tebesuvokiama kaip moteriškumo sinonimas.
Kas lemia moterų bevaikystę?
Japonijoje apie 28 proc. moterų nėra turėjusios vaikų. Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje bevaikystės lygis nusistovėjo ties 20 proc. riba. Kiekviena šalis turi skirtingas tradicijas, skiriasi jų ekonominė bei socialinė situacija, bet bevaikystė stebima tiek ekonominę depresiją patyrusiose šalyse, tiek sukūrusiose socialinę gerovę. Pietų ir Rytų Europos šalyse auganti bevaikystė – dar gana naujas reiškinys, nes tai jaunesnių moterų kartų pasirinkimas (o, pavyzdžiui, Italijoje negimdė kas penkta 1965-ųjų kartos moteris).
Lietuvoje buvo nemaža XX a. pradžioje gimusių moterų bevaikystė, vėliau skaičiai keitėsi į gerąją pusę, o šiuo metu vėl pastebimas bevaikių moterų gausėjimas. 2021 m. gyventojų surašymo duomenini,s 8,8 proc. arba 77 tūkst. moterų virš 41 metų neturėjo vaikų. „Paaiškinti bevaikystės reiškinį nėra paprasta, nes sprendimas neturėti vaikų gali būti nulemtas tiek socialinės aplinkos, tiek pasirenkamas individualiai.“ – teigė šią temą tyrinėjusi LSMC Sociologijos instituto mokslininkė Živilė Oertelė. Tyrėjos nuomone, apklausos padeda įvertinti moterų lūkesčius ir vertybes: „Susituokti ir turėti vaikų – nebėra visuotinis idealas“. Tarkim, jei vilioja karjeros galimybės, norisi būti nepriklausomomis, keliauti po pasaulį, tai bevaikis gyvenimas atrodo kaip priimtinas sprendimas. Kita vertus, apsisprendimai bei lūkesčiai ilgainiui gali keistis.
Mokslininkės nuomone, Lietuvoje tradicinės gyvensenos normų nepaisymas tebėra vertinamas gana neigiamai. Neretai moters aplinkiniai, giminės mano, kad vaikų neturėjimas – tai paprasčiausias hedonizmas. O, tarkim, Skandinavijos šalyse smerkiančių tokio gyvenimo kelio pasirinkimą beveik nėra, ten gyventojai žymiai tolerantiškaiu priima moterų ir vyrų norą likti bevaikiais, o pati tolerantiškiausia šioje srityje – Danija.
Dar viena moterų bevaikystės priežasčių – tokia pat, kaip ir vyrų: tai planų turėti vaikų atidėjimas vyresniam amžiui. Dabar moterys pirmagimio dažniausiai susilaukia 29–30 metų, tačiau ne viena dėl įvairių aplinkybių šį įvykį atidėlioja iki keturiasdešimtmečio. „Pastebima, kad motinystės atidėjimas ilgainiui gali virsti sąmoningu pasirinkimu iš viso nebeturėti vaikų ir nebekeisti nusistovėjusio gyvenimo būdo. O kartais jų susilaukti ir nebepavyksta,“ – pastebi Ž. Oertelė.
Žymus demografas Tomas Sobotka akcentuoja, kad neretai moterų bevaikystė plinta ten, kur moterims sunkiau derinti darbą ir vaikų auginimą, kur vyrauja ekonominė depresija bei nedarbas, kur yra daugiau nedirbančio ir nesimokančio jaunimo.
Nemažai savo gyvenimo laiko moterys investuoja į išsilavinimą, kvalifikaciją, todėl ryžtasi gimdyti tik tada, kai mato, kad profesinis gyvenimas ir vaikų auginimas gali būti nesudėtingai derinami. Nemažai lemia ir lankstus darbdavių požiūris bei valstybės politika. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Švedijoje tevams sudarytos labai palankios sąlygos derinti darbą ir vaikų auginimą.
O motinystę ir tėvystę tyrinėjantys Australijos mokslininkai išskiria visuomenes, kuriose vaikų auginimas suvokiamas kaip viešoji gėrybė, tad yra vertinamas bei remiamas kaip indėlis į visuomenės ateitį. „O dabartiniame neoliberalizmo ir kapitalizmo kontekste gajus požiūris, kad vaikai tėra asmeninė tėvų atsakomybė,“ pasakoja Ž.Oertelė.
Dvigubas socialinis spaudimas
Pasak Vaidos Tretjakovos, Lietuvoje savanoriškai vyrų bei moterų bevaikystei nepritaria beveik pusė gyventojų. Dar apie trečdalis nei pritaria, nei nepritaria, o pozityviai į šį reiškinį žiūri 17 proc. apklaustųjų. Toks santykis būdingas daugeliui Rytų bei Vidurio Europos šalių. Priešinga situacija Skandinavijos ir daugelyje Vakarų valstybių, kuriose įsigalėjusi „childfree“ (gyvenimo be vaikų) norma, ir tik nedidelė dalis gyventojų savanorišką bevaikystę vertina neigiamai.
Vyrai bei moterys, abejojantys, ar verta susilaukti vaikų bei prisiimti atsakomybę už jų auginimą, mato, kad tėvystė bei motinystė dažnai nuvertinama, t. y. vaikų auginimas nelaikomas socialiai reikšminga veikla. Nereta moteris išgirsta niekinamą repliką: „Mokslus baigei, o dabar sėdi namuose su vaikais“. Kaip minėta, lanksčiai derinti tėvystę, motinystę ir darbą tebėra sudėtinga, be to, net ir tęsiant darbines veiklas, esamomis rinkos sąlygomis įsigyti šeimai reikalingą būstą itin sudėtinga. Tad tiek vyrai, tiek moterys, atsisakantys auginti vaikus, patiria moralinį, o planuojantys jų susilaukti – socialinį bei ekonominį spaudimą.
Tad ką nauja sužinojome apie bevaikystę, kuo šie socialiniai tyrimai yra svarbūs? Žinoma, jie negali pakeisti asmeninių žmonių apsisprendimų ar visuomenės nuostatų. Sunkoka tikėtis ir kad į juos bus atsižvelgiama formuojant socialinę politiką, t.y. kad ši taps jautresnė. Tačiau galbūt tyrėjų įžvalgos padės mums geriau suprasti pažįstamus bei nepažįstamus vyrus ir moteris, kurie neturi vaikų.
Šis straipsnis parengtas remiantis Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto vykdomo mokslinio tyrimo „(Ne)tapti tėvu: Lietuvos vyrų prokreacinė elgsena ir bevaikystės patirtys” rezultatais. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-22-24.
