Praėjo lygiai dveji metai, kai maisto bei kitų produktų kainos Lietuvoje ėmė šuoliais kilti į viršų. 2021 m. rudenį dar nežinojome apie artėjantį karą Ukrainoje, tačiau energetinis šaltasis karas jau vyko. Pakilusios energijos kainos išjudino iki tol dešimtmetį ramiai snaudusią infliaciją – kainos išaugo įvairiuose prekių ir paslaugų sektoriuose. Kas mėnesį prekės ir paslaugos ėmė brangti 2-3 proc. Tiesa, prieš tai Lietuvos vyriausybė, kaip ir kitos Europos šalys, atsuko pinigų čiaupą ekonomikai gelbėti nuo galimos COVID sukeltos krizės. Daugiau nei 3,4 mlrd. „gelbėjimo“ eurų turėjo būti papildomas kuras verslams išgyventi. Tačiau tai buvo veikiau žibalas, išpiltas ant karštų žarijų.
Nei ekonomistai, nei politikai 2021 m. rugsėjo-spalio mėnesiais nesitikėjo, kad pirmos infliacijos bangelės virs rimtu potvyniu. 2022-iesiems Finansų ministerija prognozavo nedidelį kainų pakilimą, tačiau per 2 metus infliacija Lietuvoje pasiekė 28,69 proc., o maisto produktų kainos mažmeninėje rinkoje pakilo net 42,50 proc. Tai Valstybės duomenų agentūros spalio 9 dienos duomenys.
Įdomu tai, jog šių metų rugsėjo mėnesį stebime sugrįžtančią 0,5 proc. mėnesinę infliaciją. Valstybės duomenų agentūra paskelbė, jog per metus šilumos energija atpigo 36,1 proc., elektros kainos sumažėjo 33,6 proc., degalų – 8,7 proc., o maisto produktų kainos padidėjo 8,6 proc.! Tad kodėl nematome ženklaus maisto kainų sumažėjimo? Šiame straipsnyje kalbinu ekonomistus, statistikos ir žemės ūkio sektoriaus ekspertus, bei dalinuosi kitų šalių mokslininkų įžvalgomis.
Pieno, grūdų supirkimo kainos krenta, o duonos ir pieno produktų – laikosi nepakitę
Šių metų rugpjūtį kviečiai buvo superkami 31,24 proc. mažesne kaina nei prieš metus (t. y. 219 eur už toną), rugiai atpigo 41 proc. (143 eur už toną), aukščiausios rūšies kvietiniai miltai atpigo kiek mažiau – 19 proc. Tačiau parduotuvėse kvietinė duona pabrango 12 proc., o ruginė – 14 proc.
Lietuvoje žaliavinio pieno supirkimo kaina krito labiau, nei kitose ES šalyse – net 33,45 proc. (iš ūkininkų pienas superkamas po 31 cnt už litrą, o iš žemės ūkio bendrovių – po 39,3 cnt) Įdomu tai, kad kaimyninėje Lenkijoje pieno supirkimo kainos sumažėjo mažiau – tik 14 proc., todėl jų perdirbimo įmonės ėmė supirkinėti pieną iš Lietuvos ūkių. Na, o mūsų parduotuvėse pienas atpigo vos 1,7 proc.
Tiesa, mėsos produktų supirkimo kainos pakilo apie 12 proc.
Vis dėlto, pasak ekonomisto Raimondo Kuodžio, „maisto žaliavos neretai sudaro tik apie 15 proc. galutinio produkto kainos“.
Suprantame, kad žemės ūkio produktų – grūdų, daržovių, vaisių, mėsos, pieno – supirkimo kainas lemia tarptautinės rinkos, derliaus dydis, ūkininkų ir bendrovių išlaidos jo užauginimui. „Vis dėlto, kaip bebūtų paradoksalu, žemės ūkio produktų supirkimo kainos daro poveikį galutinėms parduodamų produktų kainoms, tik tuomet, kai jos auga, žaliavos pigimas šių kainų beveik neįtakoja. Per savo karjerą atmenu tik vieną atvejį, kai rinkoje po pieno produktų kainų šuolio, jos sugrįžo į panašų lygį. “ – pastebi Rasa Melnikienė, Lietuvos socialinių tyrimų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovė. – „Viena banali priežastis gerai žinoma kiekvienam ekonomistui: kainas lemia pasiūla ir paklausa, tad Lietuvoje maisto kainas augina augančios vartotojų pajamos“.
Vis dėlto neaišku, kodėl Lietuvoje per 2 metus maisto produktai pabrango net 42,50 proc., ir kodėl dabar jie yra brangesni nei daugelyje Vidurio bei Pietų Europos valstybių? „Galbūt nemaža dalis maisto produktų gamybos, perdirbimo ar prekybos bendrovių į galutinę produkto kainą įskaičiavo didelę riziką, kurią praeitais metais sukėlė energijos išteklių kainų šuolis. Tikėtina, kad ši rizika perkeliama galutiniam vartotojams arba ūkininkams, tiekiantiems žaliavinius produktus“, – svarsto ekonomistė R. Melnikienė.
Godumo infliacijos šešėlis
Lygiai prieš metus metinė maisto kainų infliacija pasiekė rekordines aukštumas ir siekė 34 proc. Nežmoniškai brango dujos, elektra, trąšos. Žemės ūkio bendrovės, maisto perdirbimo įmonės šaukėsi Vyriausybės pagalbos. Atrodė, kad neatlaikiusios šio sąnaudų augimo, maisto produktus tiekiančios, perdirbančios įmonės neišvengiamai bankrutuos.
Gera žinia – niekas nebankrutavo. Nes vyriausybė atskubėjo į pagalbą, ir nuo 2022 m. paskutiniojo ketvirčio visiems be išimties, gaunantiems didesnes sąskaitas už sunaudotą energiją, pasiūlė kompensacijas. Tad 300 didžiausių žemės ūkio bendrovių ne tik nebankrutavo, bet per 2022 m. uždirbo 3 kartus didesnį pelną nei 2021-aisiais. Tokius duomenis fiksuoja rinkos tyrimų bendrobė „Scorify“.
Ir kai kurios didelės maisto perdirbimo įmonės, viešai besiskundusios nepakeliamais sunkumais, šių metų pavasarį džiaugėsi rekordiniais pelnais: AB „Rokiškio sūris“ 2022 m. uždirbo net 12,514 mln. eurų grynojo pelno. Palyginimui: 2021 m. jų pelnas siekė 0,553 mln, o 2020 m. – 4,1 mln. Akcininkams buvo pasiūlyta išmokėti 5,25 mln. eurų dividentų. Tikėtina, kad juos išaugino Vyriausybės subsidijos už energijos sąnaudas.
AB „Kauno grūdai“ uždirbo 32,361 mln. eurų pelno (t. y. 4–6 kartus daugiau nei ankstesniais metais). Įmonė gamina miltus, pašarus, užsiima augalininkyste ir kita veikla.
UAB „Agrokoncerno grupės“, valdančios 14 žemės ūkio bendrovių, 23 grūdų elevatorius, 15 agrocheminių centrų, technikos centrus. pelnas 2022-aisiais padidėjo nuo 12,6 mln. iki 29,16 mln. eurų.
„Galbūt žemės ūkio produktų gamybos bei perdirbimo versluose mes matome godumo infliacijos (angl. greed infliation) šešėlį“, – sako ekonomistas R. Kuodis. – „Tačiau rinkos dalyviams ji gali smogti kitu lazdos galu – vartotojai pradės pirkti mažiau arba pigesnių produktų. Godumo infliacija ryškiausiai pasireiškė bankų ir energetikos sektoriuose. Kaip žinome, bankų sektoriuje viršpelniai vyriausybės buvo apmokestinti specialiu mokesčiu.“
Ekonomistai Izabela Veber (Isabella Weber) ir Evanas Vasneris (Evan Wasner) iš JAV Masačiusetso universiteto atliko tyrimą, kaip infliaciją gali įtakoti didžiausią galią rinkoje turinčios įmonės. Jie padarė išvadą, kad JAV po COVID pandemijos kilusią infliaciją didžia dalimi lėmė pardavėjų pakeltos kainos – didelės įmonės tokiu būdu stengėsi išsaugoti savo pelno maržas.
Apie tai, kad kainų infliaciją gali lemti ne tik abstrakti rinka, bet ir rinkos dalyviai, rašyta ir savaitraštyje „The Economist“. Polo Donovano, UBS Welth Managment vyriausiojo ekonomisto, Didžiojoje Britanijoje iškilusios kainos mažėja labai lėtai būtent dėl godumo infliacijos. Jų teigimu, kainų kilimą lėmė keli veiksniai: maždaug 50 proc. – didelę galią turinčių bendrovių sprendimai didinti pelno maržas, o kitą dalį – padidėjusios sąnaudos.
Lietuvoje vienas iš galimų godumo infliacijos pavyzdžių – AB „Ingnitis grupė“, kuriai per 2022-uosius, didžiausio energetinio iššūkio metus, pavyko uždirbti 293,4 mln. eurų pelno (2021 m. pelnas siekė 160,1 mln. eurų). Šie puikūs bedrovės rezultatai įtakojo daugelio paslaugų ir produktų (tarp jų – ir maisto) kainas.
Ar jau leidžiamės nuo infliacijos viršukalnės?
Skubėdamas į metinę Lietuvos banko ekonomikos konferenciją, kuri ir vadinosi „Besileidžiant nuo infliacijos viršukalnės: ko pasimokėme?“, užsukau į IKI prekybos centrą pusryčių sumuštinio. Nustebino paskelbta akcija: dviejų sumuštinių kaina – 2,5 eur, o vieno – 2,79 eur. Originalu.
Prekybos tinklai konkuruoja dėl kiekvieno pirkėjo, kurdami krintančių kainų iliuziją. Bet pasibaigus akcijai didžiosios dalies maisto produktų kainos sugrįžta į buvusias pozicijas. Stebime klasikinę konkurencinę kovą tarp penkių didžiausių prekybos tinklų. Kita vertus, niekas nenori nors 5 proc. sumažinti prekės kainą be jokių akcijų, nes tą patį padarytų ir konkurentai, todėl žongliruojama akcijomis.
Verta pastebėti, kad prekybininkai ilgą laiką buvo demonizuojami, tarsi būtent šioje grandyje vyktų didysis vargšų ūkininkų ir produkto pirkėjų apiplėšimas. Dar pavasarį skelbtas „Lietuvos banko“ tyrimas parodė, jog 2022 m. žaliavinio maisto produktų tiekėjų antkainiai buvo didesni, nei perdirbėjų bei prekybos tinklų. Kita vertus, pastaraisiais mėnesiais prekybos centrai gerokai paspaudė savo tiekėjus ir susigrąžino maržas, siekiančias nuo 15 iki 40 proc.
„Maisto kainos artimiausioje ateityje mažėti neturėtų“, – ekonomistai.lt redakcijai sakė Darius Imbrasas, LB Ekonomikos departamento vyriausias ekonomistas – „Mūsų skaičiavimai rodo, kad maisto sektoriaus įmonės papildomas sąnaudas vis dar gali perkelti į maisto produktų kainas.“
„Maisto kainų infliacija tebėra didelė problema visoje Europoje“, – LB konferencijoje kalbėjo ir Europos centrinio banko vyriausiasis ekonomistas Filipas R. Leinas . Maisto kainų augimo banga leidžiasi žymiai lėčiau, nei energijos kainų. Infliacijos rodiklius kelia ir pernelyg greitai didėjantis darbo užmokestis, konferencijos dalyviams dėstė Helgė Bergeris , Tarptautinio valiutos fondo Europos reikalų departamento vadovas.
Jeigu išklausius konferencijoje kalbėjusių finansų ekspertų ir verslo praktikų įžvalgas reikėtų trumpai reziumuoti, ar jau leidžiamės nuo infliacijos aukštumų, atsakymas būtų – ir taip, ir ne.
Kol kas visuomenė bando prisitaikyti prie išaugusių kainų. Jei prieš metus mus gąsdino 24,1 proc. bendra metinė infliacija ir 34 proc. maisto produktų brangimas, tai šį rudenį metinės infliacijos skaičiukai jau mažesni, tačiau jie vis dar rodo, jog iš viršukalnių nesileidžiame. Dalies produktų kainos simboliškai sumažėjo, kitų produktų ir paslaugų kainos tebeauga.
Vyriausybė bando raminti būsimuosius rinkėjus, pateikdama „žmonių biudžetą“, kuriame numatyta skirti šimtus milijonų eurų, kad neapmokestinamas pajamų dydis pakiltų 20 proc. Įmonės vėl konkuruos dėl darbuotojų, sparčiai didindamos atlyginimus, tad vėl gali įsukti ydingą infliacijos ratą. Atrodo, kad pastarųjų metų kainų šoko pamokos dar nėra iki galo išmoktos.
