Marius Matulevičius ekonomistai.lt redaktorius
Pasiruoškime, Lietuvoje po 5 metų gyvens 500 tūkst. užsieniečių
Vėlų ketvirtadienio vakarą kviečiuosi BOLT pavežėją. Po kelių minučių atvyksta vairuotojas Karimas. Jis pirmas pradeda pokalbį, teiraudamasis, kaip centre gyvenantys vilniečiai pakenčia savaitgaliais iš barų sklindantį triukšmą. Pasinaudoju proga paklausinėti ir jį. Karimas yra uzbekas, atvykęs iš Kirgizijos, kur gyvena jo šeima. Ten jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, o į Lietuvą atvyko įdarbinimo agentūros kvietimu. „Taksistu dirbu per pertraukas tarp komandiruočių į užsienį. Vilniuje savaitgalio dienomis iš klientų galima surinkti iki 150 eurų, tad atskaičius išlaidas kurui, atomobilio nuomai, operatoriui ir maistui lieka beveik 100 eurų“. Darbo dienomis, pasak Karimo, pavežėjo pajamos dvigubai mažesnės.
Pagrindinis jo darbas – tolimųjų reisų krovinių pervežimai. „Dabar atlyginimai sumažėjo, o anksčiau buvo galima uždirbti ir 2000 eurų į rankas. Tačiau aš nesiskundžiu. Kirgizijoje už tokį pat darbą gaudavau apie 1200 eurų ir dar už savo pinigus reikėdavo taisyti krovininius automobilius, jei jie sugesdavo. Ten atomobilių parkas senas, ne toks, kaip čia“. Karimas Vilniuje kartu su kolegomis nuomojasi kambarį, gyvena taupiai ir apie 1500 eurų kas mėnesį persiunčia savo šeimai. Pokalbis tetruko 20 min, tačiau pavyko sužinoti nemažai.
Migracijos departamento duomenimis, gegužės mėnesį Lietuvoje gyveno 9887 uzbekai, 6738 kigizai, 6682 tadžikai ir 5524 indai. Devyni iš dešimties atvykėlių iš Centrinės Azijos bei Indijos yra vyrai. Viso Lietuvoje piliečių iš trečiųjų šalių nuolatos gyvena 218 244, ir šis skaičius sparčiai didėja.
Naujausia migracijos statistika rodo ir tai, kad šį pavasarį atvykstančių užsieniečių skaičius kas mėnesį kelis kartus viršija išvykstančiųjų skaičių. Didžioji atvykėlių dalis – darbo migrantai, jų Lietuvoje viso 136 300, o karo pabėgėlių iš Ukrainos skaičius yra stabilizavęsis ir siekia 42 120. Viso mūsų šalyje šiuo metu gyvena ir dirba 75 190 ukrainiečių, 62 785 baltarusiai ir 15 605 rusai. Beje, 12 544 žmonės gavo leidimus gyventi Lietuvoje šeimų susijungimo pagrindu.
Jeigu dabartinės imigracijos tendencijos nesikeis, Lietuvoje po 5 metų gyvens apie 500 tūkst. užsieniečių (planuojant, kad karas Ukrainoje baigsis ir nesulauksime naujos pabėgėlių bangos). Vieni atvyks dirbti programuotojais, kiti – vairuotojais, statybininkais ar kt. Dalis įsikurs su šeimomis, tad prireiks ir vaikų priežiūros, mokymo, sveikatos įstaigų – visos socialinės infrastruktūros.
Kviestis darbingus žmones į Lietuvą verčia darbuotojų trūkumas augančiose Lietuvos įmonėse. Šiuo metu viešajame ir privačiame sektoriuje darbuojasi viso 1 430 tūkst. žmonių, o ekonomikai augant bei įmonėms plečiant veiklą, kasmet joms gali prireikti dar po 40–50 tūkst. skirtingų kvalifikacijų darbuotojų. Viešajame sektoriuje taip pat juntamas policininkų, mokytojų, medicinos darbuotojų bei kitų specialistų stygius.
Darbuotojų deficitą dar padidins neigiama demografinė kartų kaita Valstybės duomenų agentūra skelbia, jog šiuo metu Lietuvoje 220 800 tūkst. gyventojų priklauso 60–64 metų grupei, dalis jų po kelerių metų pasitrauks į pensiją, o 15–19 metų amžiaus jaunimo, kuris, tikėtina, įsilies į darbo rinką, tėra gerokai mažiau – 138 600 tūkst. Dalis jaunų žmonių dar gali emigruoti, tad vien dėl kartų kaitos darbingo amžiaus žmonių per 5 metus sumažės 70–80 tūkst.
Gal situaciją padėtų suvaldyti išmintinga migracijos bei naujai atvykstančiųjų integracijos politika? Tai gegužės 8 d. Seime vykusioje diskusijoje„Ar gerai veikia migracijos ir integracijos politika“ svarstė politikai, darbdaviai, užtimtumo tarnybos bei migracijos ekspertai. Deja, probleminių klausimų buvo suformuluota žymiai daugiau nei pasiūlyta jų sprendimų.
Kita vertus, Lietuva jau tris dešimtmečius kaupia tautinių mažumų integracijos patirtį. Ar šios pamokos jau išmoktos?
Kaip tautinės mažumos integruojasi į Lietuvos visuomenę?
Pasak LSMC Sociologijos instituto mokslininkų dr. Monikos Frėjutės-Rakauskienės ir dr. Andriaus Marcinkevičiaus, „oficialių statistinių duomenų pagal tautybę trūksta, todėl sudėtinga „išmatuoti“ tautinių mažumų grupių integracijos į Lietuvos visuomenę „lygį“ skirtingose srityse (pavyzdžiui, darbo rinkoje, švietimo sistemoje ar kt.), kaip ir įvertinti socialinių, ekonominių ir demografinių procesų poveikį atskiroms Lietuvos tautinėms grupėms“.
Analizuojant integracijos procesus svarbu atsižvelgti, kad dvi didžiausios Lietuvos etninės grupės – lenkai ir rusai – gana skirtingos, tad negalima jų apibendrinti, teigia mokslininkai. „Abiem šioms grupėms etninė tapatybė išlieka svarbi asmeninio tapatumo dalis, tačiau pastebima, kad lenkams tokie etninio tapatumo elementai, arba tapatinimosi kriterijai, kaip kalba, tautybė yra kiek svarbesni, nei socialinė klasė, lytis, amžiaus grupė, ir tai atsispindi oficialiosios statistikos rodikliuose“.
Rusų skaičius mažėja sparčiau, nei lenkų, ir tai gali būti jų grupėje vykstančių socialinių bei demografinių procesų – mažėjančio gimstamumo, emigracijos (ypač jaunų žmonių), bei asimiliacijos (ypač švietimo srityje) – pasekmė, pastebi M. Frėjutė-Rakauskienė ir A. Marcinkevičius.
Kalbant apie naujai atvykstančius užsieniečius ir jų integraciją, verta paminėti LSMC Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus kasmet atliekamą reprezentatyvią visuomenės nuostatų apklausą, kuri rodo, kokios migrantų grupės ir kokios jų integracijos priemonės Lietuvoje yra žiūrima palankiau. M. Frėjutė-Rakauskienė pažymi, kad palankiausiai vertinami atvykstantys į Lietuvą studijuoti, šeimos susijungimo pagrindais bei karo pabėgėliai. Požiūris į politinius pabėgėlius ir darbo migrantus padalija visuomenę į dvi apylyges grupes, t. y. į pritariančiuosius ir nepritariančius jų atvykimui. Pasak mokslininkės, apklausų duomenys atskleidžia tam tikras visuomenės baimes dėl nacionalinio valstybės ir jos piliečių saugumo (jos smarkiai eskaluojamas politiniame lygmenyje bei atspindimos žiniasklaidoje), dėl didesnės konkurencijos darbo rinkoje, taip pat rodo nepasitenkinimą dėl išaugusios rusų kalbos vartosenos paslaugų sektoriuje.
Visuomenė palankiausiai vertina ir svarbiausiomis laiko šias kitataučių integracijos priemones: imigrantų vaikų švietimą, lietuvių kalbos ir kvalifikacijos tobulinimo kursus, taip pat – pagalbą tvarkant dokumentus bei nemokamų teisinių konsultacijų teikimą. Tuo tarpu tokioms priemonėms, kaip būsto suteikimas ar socialinės paramos skyrimas, yra nepritariama.
Apibendrinančiais M. Frėjutės-Rakauskienės žodžiais, „žmogiškąja prasme visuomenė supranta, kad tiek Lietuvos piliečiams, tiek pabėgėliams turi būti užtikrintos vienodos paslaugos sveikatos srityje bei vienodos teisės darbe, vis dėlto mano, kad daugiau privilegijų šiose srityse nusipelno piliečiai“.
Lietuvoje stinga tiek imigracijos, tiek integracijos politikos
Seime šiomis dienomis svarstomos Užsieniečių teisinės padėties ir Užimtumo įstatymo pataisos, kuriose numatytos kvotos, kiek potencialių darbuotojų gali įsivežti Lietuvos darbdaviai. Siūloma apsistoti ties 40 000 asmenų per metus arba, kitaip skaičiuojant, kad šis skaičius neviršytų 1,4 proc. visų Lietuvos gyventojų (Estijoje ši kvota yra prilyginta 0,1 proc. populiacijos). Ribojimai būtų taikomi tik darbuotojams iš trečiųjų šalių. Be to, jokios kvotos negaliotų, jei atvykstantiems darbuotojams siūlomas darbo užmokestis būtų 20 proc. didesnis nei šalies vidurkis. Beje, anksčiau išnaudojus iš trečiųjų šalių kviečiamų darbuotojų kvotas, darbdaviai privalėdavo jų ieškotis Lietuvoje, o jei norinčių dirbti neatsirastų – vėl galėdavo įsivežti užsieniečių. Priėmus įstatymo pataisas įdarbinimo sąlygos bus griežtesnės.
„Iki 2020 m. Lietuvoje nei imigracijos, nei užsieniečių integracijos politikos iš viso nebuvo“, – pastebi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras Vytautas Šilinskas. Kalbamės jo kabinete, Seimo Užsienio reikalų komitetui patvirtinus jo rengtas įstatymų pataisas.
„Nebuvo pagrindo svartyti imigracijos politikos, nes dėmesio centre buvo daugelį metų vykusi masinė darbingo amžiaus Lietuvos piliečių emigracija“, – teigia viceministras.
2022–2023 m. imigracija smarkiai padidėjo: iš rytų pakviestų darbo imigrantų skaičius tris kartus viršijo Ukrainos karo pabėgėlių skaičių. Vien šiemet imigracija iš Centrinės Azijos šalių bei Indijos išaugo net penkis kartus. Kaip jau minėta, 90 proc. atvykėlių yra vyrai.
Politikai darbo jėgos įsivežimo mastą vertina skirtingai: liberalų partijos, palaikomos darbdavių organizacijų, ragina atsisakyti bet kokių kvotų. Tuo tarpu kiti linkę imigraciją švelniai reguliuoti.
„Apie 50–60 proc. visų įsivežamų darbuotojų yra vairuotojai. Lietuvos transporto įmonės kasmet prašo leidimų atsivežti jų iki 30 tūkst. Įdomu, kur jie po metų dingsta, nes transporto sektoriuje dirbančiųjų padaugėja ne daugiau nei 10 tūkst.?“, – svarsto vienas iš įstatymo pataisų autorių. Gali būti, kad kelios dešimtys tūkstančių darbo imigrantų pasirenka Lietuvą kaip tarpinę stotelę ir vėliau išvyksta į kitas ES šalis. Patikrinti šių skaičių beveik neįmanoma.
„Aišku, norėtume, kad įmonės visų pirma kviestų grįžti emigravusius lietuvius – užsienyje jų gyvena per 600 tūkst., kodėl gi nepakvietus!“, – dalijasi lūkesčiais viceministras. – „Tačiau yra tekę girdėti, kad sugrįžę lietuviai darbdaviams kelia per aukštus reikalavimus.“
Užimtumo tarnybos duomenimis, vidutinis atlyginimas, mokamas darbuotojams užsieniečiams, siekia 1380 eurų (prieš sumokant mokesčius). Kita vertus, tolimųjų reisų vairuotojai papildomą dalį atlyginimo gauna kaip dienpinigius. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, užsieniečių darbo pajamos 2023-siais buvo įspūdingos ir siekė 2,8 mlrd. eurų (palyginimui, 2021 m. pajamos siekė 1,34 mlrd., o 2022 m. – 2 mlrd. eur).
Ekonomistai.lt skaičiavimais, šiuo metu Lietuvoje dirbantys 148 tūkst. užsieniečių, kas mėnesį sumoka apie 740 mln. eurų tiesioginių mokesčių (pajamų bei Sodros įmokų) ir dar apie 150–200 mln. eurų netiesioginio PVM mokesčio, pirkdami prekes ir paslaugas Lietuvoje. Tad bendra mokesčių suma gali siekti 1 mlrd. eurų. Žinoma, tuo pat metu jie naudojasi ir socialine infrastruktūra – sveikatos, švietimo bei socialinės apsaugos sitemomis.
„Manau, jei atsivežami užsieniečiai užima naujas darbo vietas ir moka mokesčius, mūsų ekonominis gerbūvis tik auga. Tačiau, jei jie keičia lietuvius, kurie emigruoja ten, kur didesni atlyginimai, tada visuomenė skursta,“ – pastebi V. Šilinkas. Jo manymu, susigrąžinti daugiau lietuvių emigrantų bei pritraukti aukštesnės kvalifikacijos specialistų iš Vakarų pavyktų tik tuo atveju, jei daugiau mūsų įmonių kurtų aukštą pridėtinę vertę. O dabar, deja, „Lietuvos įmonės į naujas technologijas investuoja gerokai mažiau nei kitos ES šalys.“
Ar pajėgsime integruoti 500 tūkst. ar daugiau užsieniečių?
Ne vienas kalbintas pašnekovas nustebo išgirdęs, kad Lietuvoje netrukus gyvens pusė milijono užsieniečių. Tačiau niekas tokios prognozės nepaneigė. Galbūt naujai atvykę žmonės prisidės prie Lietuvos ekonominės sėkmės istorijos?
Per 20 metų, kai Lietuva priklauso Europos Sąjungai, mūsų šalis sublizgėjo ne vieno ekonomikos apžvalgininko ataskaitoje bei komentaruose, skelbiamuose socialiniuose tinkluose. Sugebame sukurti BVP vienam žmogui, kuris sudaro net 90 proc. ES vidurkio, nuo 2017 m. atlyginimai kasmet auga daugiau nei 10 proc., tačiau darbo rinkoje darbuotojų trūksta, nors kasmet įsivežame dešimtis tūkstančių darbo rankų.
Tad imigracijos, užsieniečių intergracijos, kaip ir demografijos politika laukia gilesnių apmąstymų ir pasvertų sprendimų, nes tai – tikrų tikriausias nacionalinis interesas.
Bėda ta, jog per tą patį 20-metį, greta ekonominės pažangos istorijos, patyrėme ir liūdnesnį visuomenės virsmo scenarijų – masinės piliečių emigracijos bangą. Išvykę darbingo amžiaus žmonės tapo sąžiningais Didžiosios Britanijos, Airijos, JAV, Norvegijos bei kitų šalių mokesčių mokėtojais.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje net 30 proc. sumažėjęs gimstančių vaikų skaičius – dar viena milžiniškos emigracijos pasekmė. Tad kas po dešimtmečio pakeis tėvų kartą ir įsilies į darbo rinką?
Kol kas turėtume priimti realybę tokią, kokia ji yra. Atvyksta didžiuliai naujų gyventojų srautai – šiuo metu 200 tūkst. turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, ir dar 20 tūkst. – nuolatinį. Už nacionalinį saugumą atsakingos institucijos skėsčioja rankomis: jos fiziškai nespėja patikrinti kiekvieno įdarbinimo agentūros pakviesto asmens.
Kolkas neteko girdėti nei vienos politinės partijos lyderio vizijos, kokia turėtų būti užsieniečių integracijos politika. Atrodo, jog ši sritis, kaip ir demografijos politika, vis dar laukia gilesnių apmąstymų ir pasvertų sprendimų, nors tai – tikrų tikriausias nacionalinis interesas.
