Kokie didžiausi ekonominio ir socialinio gyvenimo iššūkiai laukia 2024-aisias? Atrodytų, atlaikėme pandemijos, energetinės krizės, infliacijos, karo Ukrainoje sukeltą šoką, bet įsisenėjusios socialinės problemos niekur nedingo. Didelė pajamų nelygybė, demografinė duobė, pakankamai sudėtingos vyresnių žmonių gyvenimo sąlygos, braškanti sveikatos apsaugos sistema, įperkamo būsto trūkumas vargina visuomenę tarsi lėtinės ligos. Sveikesnė ekonominė, socialinė, viešųjų finansų politika situaciją galėtų keisti. Tačiau net nedrąsi mokesčių reforma, pasiūlyta praeitais metais, įstrigo. O trapus socialinio saugumo jausmas visuomenėje sumišęs su geopolitinio nesaugumo jausmu. Tad ką reikėtų Lietuvoje keisti ir ko galime tikėtis 2024-aisiais? Ekonomistai.lt redaktorius Marius Matulevičius kalbina ekspertus – ekonomistus bei socialinių mokslų atstovus – ne tik apie problemas, bet ir apie tendencijas, kurios keltų optimizmą.
1.Pajamų nelygybė
Prof. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių mokslų centro vadovas: Pajamų nelygybė rinkos ekonomikoje yra neišvengiama, tai natūralus rinkos ekonomikos elementas. Bet problema yra didelė socialinė ir pajamų nelygybė bei platus skurdo paplitimas (ypač darbingo amžiaus gyventojų grupėje), nes tai skatina šešėlinę ekonominę veiklą bei stiprina emigracines nuostatas.
Lietuvoje pirmiausia reikia tobulinti mokesčių sistemą (vėluojame jau 15 metų). Pritarti 2023 m. Vyriausybės pateiktam projektui, o ateityje toliau didinti apmokestinimo progresyvumą, skatinti „žaliuosius“ sprendimus ir efektyvias investicijas.
2024 m. būtina padidinti visuomeninę energetinių išteklių naudojimo kontrolę, nes augant kainoms, šios išlaidos sudaro vis didesnę namų ūkių biudžetų dalį. Taip pat būtina 2024-aisiais pagaliau sutvarkyti paramos gavėjų duomenų bazę (tiek privačių, tiek ir verslo įmonių). Tai leistų padidinti paramos panaudojimo kontrolę, sumažinti piktnaudžiavimus bei užtikrinti efektyvesnį biudžetinių išteklių panaudojimą (o esant poreikiui, net ir padidinti teikiamos paramos dydį).
Kas kelia optimizmą? Visų pirma, tai bendra Lietuvos ekonomikos būsena. Šalies BVP sumažėjo apie 0,2 proc., t. y. žymiai mažiau nei buvo prognozuojama, todėl galima teigti, kad ekonomika išsaugojo savo potencialą ir galės aktyviai jį panaudoti kitais metais, atsigaunant eksporto partneriams (ypač ES šalyse). Antras teigiamų pokyčių blokas – tai darbo rinka. Nedarbo lygis padidėjo kiek daugiau nei 1 proc., tačiau žymiai labiau padidėjo laisvų darbo vietų skaičius, sumažėjo ilgalaikis nedarbas, o svarbiausia, padidėjo užimtumas bei SODROS įmokas mokančių darbuotojų skaičius. Optimistiškai nuteikia ir vidutinio darbo užmokesčio padidėjimas apie 12 proc. Ypač svarbu, kad 2022–2023 m. padidėjo gyventojų taupymas, todėl galima daryti prielaidą, kad 2024-aisiais privataus vartojimo didėjimas gali tapti vienu iš svarbių šalies ekonomikos atsigavimą skatinančių veiksnių.
2. Tvaresnė socialinio draudimo sistema
Prof. Romas Lazutka: Ko konkrečiai Lietuvos visuomenė, politinė bendruomenė turėtų siekti 2024-aisiais, kas padėtų socialinio draudimo sistemai tapti tvaresne? Pirmiausia turime įsisąmoninti, kad kiekvienas žmogaus amžiaus tarpinis yra vienodai svarbus, ir nė viename nepateisinamas skurdas ir suvaržymai. Matyt, dar iš agrarinės visuomenės laikų yra išsaugota nuostata, kad išauginus vaikus tėvams laikas vysti, nykti mirti, jog nelabai padoru jiems dar trokšti patogaus, turiningo gyvenimo – modernizuoto būsto, naujų rūbų, naujų įspūdžių, kelionių, pramogų. Absurdiška manyti, kad tai tik jaunesnių kartų privilegija. Visuomenės sąmonė turi pasikeisti, ir netrukus pastebėsime, kad Lietuvoje pinigų tam pakanka. Pensijų dydis paprastai vertinamas pagal pensijos ir algos santykį. Lietuvoje jis gėdingas, bet ne dėl demografijos, ne dėl sovietmečio palikimo ar vėlavimo kaupti privačias pensijas. Tiesiog jis turi būti keičiamas, pasitelkus aritmetiką, t. y. tereikia skaitiklį (pensijas) didinti vardiklio (atlyginimų) sąskaita. Šiuo metu, kol žmonės dirba, jų skursta 8 proc., o kai išeina į pensiją, skurstančiųjų dalis šoka iki 40 proc. Negalime pateisinti šios statistikos:
Kokie 2023-ųjų socialiniai pokyčiai suteikia optimizmo? Gera žinia, kad rinkos fundamentalistų mažėja, o likusieji patenka į jiems deramą vietą, t. y. visuomenės paraštes. Retas politikas tebedrįsta neigti valstybės vaidmenį sėkmingai ekonomikos raidai, didesnio valdžios biudžeto poreikį. Ekonomikos ministrė net Naujametiniame interviu didžiuojasi verslui išdalijusi milijardą eurų. O ji vadovauja Laisvės partijai! Žinoma, gaila, kad kol kas dar nepastebi, kad tas milijardas yra surinktas iš mokesčių mokėtojų (kad ir ES), ir čia pat džiaugiasi nepadidintais mokesčiais. Tikėkimės, kad dar metai kiti, ir tokie, anot Raimondo Kuodžio, vieno pusrutulio politikai, susipras ir sugrįš iš užribio. Kokius socialinius tikslus Lietuvos visuomenė bei į rinkimus susiruošusius politinės jėgos turėtų išsikelti 2024-aisiais? Pagrindinis tikslas – visuomenės konsolidacija. Susiskaldymas pernelyg didelis. Turiu omenyje ne tik karus facebook‘e, bet ir skirtingas žmonių galimybes. Švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos ilgą laiką nebuvo pakankamai finansuojamos, jos chaotiškai privatizuojamos. Tai lemia diferencijuotas investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Nemažai daliai liekančiųjų tik viešųjų paslaugų vartotojais gauti deramą išsilavinimą, išsaugoti sveikatą, užsitikrinti saugią ateitį yra sunku. Ir tai nėra tik jų asmeninė nelaimė, tai kliūtis ilgalaikiam viso krašto klestėjimui. Tiek įtakingi verslininkai, tiek politikai, matydami dramatiškas emigracijos pasekmes, gręžiasi į išorę: „Kas dirbs?“, „Reikia atsivežti!“. Ir džiaugiasi slavų imigracijos šuoliu. Taip gali pražiūrėti jau minėtą lietuvių socialinio susiskaldymo problemą ir prarandamus savuosius talentus, o menkai valdoma imigracija gali sukurti naujų problemų. Gal karas kaimynystėje padės susivokti, kad valstybė nėra tik vientisa teritorija, bet ir tam tikras piliečių sugyvenimo būdas.
3. Didžiausios viešųjų finansų problemos
Prof. Raimondas Kuodis, Vyriausybės vadovės patarėjas sistemų analizės klausimais: Deja, mokestinė gyvulių ūkio reforma vis dar „už kampo“. Karas Ukrainoje, visuomenės senėjimas, demografinės ir kitos socialinės problemos neturėtų tapti pretekstu reformą atidėti. Šiam svarbiam žingsniui visada tinkamas laikas. Deja, korupciniai „galimybių langai“ tebėra mūsų politikos reiškinys. Ir panašu, kad rinkiminiai 2024-ieji bus panaudoti „nieko nedarymui“, nepamirštant už tai išsimokėti atlyginimus.
Optimistiškai nuteikia gana didelis ekonomikos atsparumas, susidūrus su energetiniais ir palūkanų kilimo šokais. Deja, tuos šokus iš dalies sukėlė ES institucijos. Šiems iššūkiams sumažėjus ar išnykus, vėl galėtume tikėtis sugrįžimo į ekonominio augimo kelią.
4. Vyresnių žmonių įsitraukimas į pilnavertį gyvenimą
Dr. Sarmitė Mikulionienė Lietuvos socialinių mokslų centro,Sociologijos instituto vyr. mokslo darbuotoja: Vyresnių žmonių įsitraukimą, visų pirma, lems visuomenės švietimas ir mokymai. Turi būti atpažįstama ir netoleruojama diskriminacija dėl amžiaus, didinamas skaitmeninis raštingumas ir profesinio perkvalifikavimo galimybės. Antra, lanksčių užimtumo formų skatinimas. Trečia, pastangos motyvuoti vyresnius žmones imtis verslų. Vertėtų jiems suteikti administracinių žinių ar būtiną pradinį kreditavimą.
Pozityvios tendencijos: Mane optimistiškai nuteikia tai, kad vyresnioji karta kiekvienais metais tampa vis aktyvesnė, pamažu tolstama nuo sovietinį šleifą turinčio lūkesčio, kad valstybė privalo pasirūpinti jų gerove visose gyvenimo srityse. Jokiu būdu nenuvertinu valstybės pastangų socialinės politikos srityje, tačiau svarbu, kad vyresni žmonės patys geba įvardinti didžiausias problemas (vienatvės, skurdo, būsto, sveikatos paslaugų trūkumo, skaitmeninio raštingumo poreikio ir kt.) ir patys pasiūlo kūrybiškus šių problemų sprendimų būdus. Kartais tiems sprendimams užtenka minimalios valstybės ar savivaldos institucijų paramos. Tiesa, neretai priimti socialines iniciatyvas „iš apačios“ dar trukdo biurokratų netoliaregiškumas bei apatija. Manau, kad ateityje vyresni žmonės vis aiškiau formuluos savo kartų problemas ir siūlys adekvačius jų sprendimus. Tai keis ne tik jų, bet ir visos visuomenės gyvenimo kokybę.
5. Demografinė duobė
Dr. Daumantas Stumbrys, dirbantis LSMC Sociologijos instituto demografinių ir šeimų tyrimų skyriuje: Pastaruosius kelerius metus gyvenome pandemijos, karo Ukrainoje, Baltarusijos migrantų krizės, didelės infliacijos iššūkių akivaizdoje. Visi šie procesai neabejotinai turėjo poveikį ir Lietuvos demografinei situacijai, t.y. neigiamai paveikė Lietuvos demografinę raidą. Dėl pandemijos išaugęs mirtingumas 2020 ir 2021 m. sutrumpino Lietuvos gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę. Pandemija, karas Ukrainoje, didelė infliacija mažino gyventojų pasitikėjimą ateities perspektyvomis, ir tai turėjo įtakos gimstamumo mažėjimui. Greta absoliutaus gimusių vaikų skaičiaus mažėjimo, stebime ir susiklosčiusią nepalankią gyventojų demografinę struktūrą. Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje ženkliai sumažėjo reproduktyvaus amžiaus moterų skaičius. Svarbu ir tai, jog skaitlingiausios Lietuvos kartos artėja prie 60-65 metų amžiaus: visuomenė sparčiai senėja, tai ypatingai juntama periferiniuose Lietuvos rajonuose.
Įžvelgiu ir pozityvių demografinės kaitos aspektų. Pastaruosius kelerius metus mažėjo Lietuvos piliečių emigracijos srautai, o imigrantų iš Ukrainos srautai padėjo stabilizuoti Lietuvos gyventojų skaičių. Tikėtina, jog artimiausiu metu Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė sugrįš į priešpandeminį lygį. Įmanoma sudaryti sąlygas, garantuojančias Lietuvos demografinę pusiausvyrą. Pasitelkus taiklią demografinę politiką, kai kuriuos procesus galima būtų gana lengvai suvaldyti. Kita vertus, reikia atpažinti ir globalius veiksnius, kuriuos įtakoti sudėtinga.
6. Kitataučiai Lietuvos piliečiai
Dr. Andrius Marcinkevičius, LSMC Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas: Ar Lietuvos rusai gintų Lietuvos valstybę? Manyčiau, nėra teisinga lojalumą valstybei sieti su etniškumu. Mūsų instituto tyrimai rodo, kad rusų tautybės, kaip ir kitų etninių grupių, piliečių nuostatoms didesnę įtaką turi socialinė aplinka bei santykis su kitais visuomenės nariais. Pajamų nelygybė, darbo vietų stoka, pagarbos trūkumas – tai veiksniai, kurie verčia emigruoti iš Lietuvos ir kitataučius (neretai – jaunimą bei kvalifikuotus specialistus). Štai gausiai rusų apgyvendinta Visagino savivaldybė yra viena iš daugiausiai gyventojų netekusių dėl emigracijos. Dar mūsų tyrimai rodo, kad neigiami žiniasklaidos naratyvai apie kitataučius trukdo rusų tautybės žmonėms integruotis į visuomenę. Kita vertus, jaunesnė rusų karta nėra taip prisirišusi prie savo etninių tradicijų, jie gerai kalba lietuviškai, lengviau susiranda norimus darbus. Jie nejaučia diskriminacijos etniniu pagrindu ar neigiamo bendradarbių bei kaimynų požiūrio. Daugelis jaunesnės kartos atstovų norėtų Lietuvoje gyventi, dirbti, kurti šeimas ir auginti vaikus. Tad labiausia kitataučių ir |Lietuvos valstybės ryšį stiprina socialinė bei ekonominė gerovė.
