ŠIAULIŲ FENOMENAS – MAŽĖJANTIS MIESTAS VĖL TAMPA AUGANČIU
Šiauliai – atsikuriantis Lietuvos miestas, kuriame gyvena ir dirba 108 tūkst. žmonių[1], veikia ne viena stipri įmonė, vyksta pakankamai intensyvus viešasis kultūrinis gyvenimas. Tačiau dar visai nesenai atrodė, kad ketvirtojo pagal dydį mūsų šalies miesto laukia niūrus ateities scenarijus, kad jis nyksta.
Sovietmečiu Šiauliai buvo vystomi kaip pramoninis miestas: pradėjo veikti televizorių gamykla, buvo kuriamos karinės pramonės įmonės, tekstilės fabrikai, tad 1945-aisiais vos 25 tūkst. gyventojų turėjęs miestas vis augo ir 1992-aisiais šiauliečių buvo jau 149 tūkst. Didžioji jų dalis dirbo fabrikuose. Vis dėlto nemaža dalis sovietmečiu įkurtų gamybos įmonių neatlaikė laisvos rinkos išbandymų – jau pirmaisiais nepriklausomybės metais užsidarė „Šiaulių maistas“, didžiausias Lietuvos batų fabrikas „Elnias“, karinės pramonės gamykla „Nuklonas“. Ilgiau išsilaikė „Šiaulių tauro“ televizorių gamykla, bet dėl Vakarų gamintojų konkurencijos, jos gamybos apimtys vis traukėsi, o 2015 m. gamykla buvo uždaryta. Perėjimas nuo planinės rinkos ekonomikos prie laisvos rinkos neretai vadinamas „šoko terapija“. Tačiau kai kuriems socialiniams sluoksniams tai buvo šokas be terapijos.
Užsidarius didžiosioms gamykloms bedarbystė Šiauliuose padidėjo nuo 1,6 proc. 1992 m. iki 16,1 proc. 2001-aisiais. Kiek vėliau bedarbystės rodiklius mažino gyventojų migraciją į Vilnių, Kauną, o nuo 2004-ųjų, atsivėrus vartams į Europos Sąjungą, didelė dalis šiauliečių išvyko uždarbiauti svetur.
Dalį Šiaulių industrinių pajėgumų pavyko išsaugoti naujiems savininkams, kurie gebėjo valdyti gamybinius procesus, įdarbindami miestiečius už minimalų atlygį ir apsiimdami atlikti turtingesnių šalių užsakovų užsakymus. Bet jei iki 2009 m. ekonominės krizės Šiauliuose gyveno 124 tūkst. žmonių, po penkerių metų gyventojų teliko 100 tūkst., ir atrodė, kad šie procesai tęsis, o miesto laukia nuolatinio mažėjimo perspektyva.
„Svarbiausios Šiaulių mažėjimo priežastys buvo trys – demografinės, ekonominės bei politinės. Tai tarsi domino efektas: politiniai pokyčiai 1990-aisiai sąlygojo perėjimą iš planinės į rinkos ekonomiką, tad ir ekonominį nuosmukį bei deindustrializaciją. Netekę darbo miesto gyventojai ėmė ieškoti geresnio gyvenimo ir darbų didžiuosiuose šalies miestuose arba svetur, o tai lėmė ir demografinį miesto nuosmukį,“ – sako dr. Gintarė Pociūtė-Sereikienė, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto mokslininkė. Gintarė pati kilusi iš Šiaulių ir jau ne vienus metus tyrinėja šio miesto socialinę raidą. Šiaulių socialinio gyvenimo lūžiai buvo pristatyti ne vienoje tarptautinėje konferencijose.
Beje, renkant informaciją šiam straipsniui, teko susipažinti ir su kitų šalių tyrinėtojų išvadomis apie miestų raidą Rytų bei Vakarų Europoje ir kitose pasaulio vietovėse. Per pastaruosius tris dešimtmečius susitraukė ne vienas buvęs stiprus industrinis miestas, ypač Rytų Europoje. Tačiau yra ir tokių, kurie po patirtos didelės krizės, senųjų industrijų sunykimo, dabar atsikuria. Šiauliai galėtų būti tokio miesto pavyzdžiu. Žinoma, kol kas šio Šiaurės Lietuvos centro atsigavimas tebėra trapus.
Lūžio taškas – didžiausių miesto problemų suvokimas
Kas lemia miesto atgimimą? Žmonės, kuriantys įmones bei darbo vietas? Mokyklų, vaikų darželių, gydymo įstaigų tinklas? Pakankamos dirbančių bei nedirbančių žmonių pajamos, suteikiančios galimybę gimtajame mieste gyventi oriai? Šeimoms įperkamas būstas? Laisvalaikio leidimo vietų tinklas: kavinėse, sporto aikštelėse bei renginių įvairovė? Veiklūs miesto savivaldos atstovai? Matyt sutiksite, kad visi šie dalykai yra svarbūs.
2015 m. Šiaulių meru buvo išrinktas Artūras Visockas, prieš tai gimtajame mieste plėtojęs nedidelį fotopaslaugų verslą. Į miesto taryba jis pateko būdamas nepartinis, su bendraminčių visuomenininkų komitetu.
„Pirmąją kadenciją pradėjau 2015 m., tuo metu miesto ateities prognozės buvo gana niūrios. Strateginės Šiaulių plėtros plane 2015–2024 m. buvo numatyta, kad ilgainiui mieste liks 81,1 tūkst. gyventojų,“ – pasakoja meras. Tokios demografinės tendencijos jam kėlė nerimą, nes mažėjant gyventojui skaičiui būtų sudėtinga išlaikyti didesniam žmonių skaičiui pritaikytą miesto socialinę infrastruktūrą .„Neaiški buvo ir Šiaulių aukštojo mokslo, Universiteto ateitis. Šiaulių laisvosios ekonominės zonos (LEZ) projektas buvo visiškoje stagnacijoje, jo likimas kybojo ant plauko. Žinoma, dėl šių priežasčių visuomenės nepasitenkinimas vietos valdžia buvo didelis,“ – pasakoja A. Visockas.
Tuo metu Šiaulių industrinėje zonoje stovėjo apleistos senosios gamyklos, dalis pastatų buvo ištuštėję, nors kituose kūrėsi nauji savininkai, bet bendras vaizdas buvo niūrus.. Be to, vidutinis darbo užmokestis tesiekė 622 eur (neatskaičius mokesčių). Daugiabučių viešosios erdvės buvo nesutvarkytos. Dėl to, pasak dr. G. Pociūtės-Sereikienės, vietiniai gyventojai nesulaukė pakankamai dėmesio iš vietos valdžios ir jautėsi apleisti , o skurstančių Šiaulių įvaizdis viešojoje erdvėje neretai atbaidydavo naujakurius bei investuotojus.
Tyrėja analizavo tuo metu priimtus naujų tarybos narių strateginius dokumentus: „Miesto valdžia turėjo imtis priemonių, stabdančių gyventojų skaičiaus mažėjimą. Jie tiksliai diagnozavo šio proceso priežastis: emigracija bei neigiama natūrali gyventojų kaita (t.y. Šiauliuose vaikų gimdavo mažiau nei gyventojų mirdavo).“ Statistikos departamento duomenimis, iš miestą paliekančių šiauliečių 33 proc. emigruodavo į užsienį, o likusieji 67 proc. – į kitus Lietuvos miestus, be to, išvykdavo darbingiausi 20–40 m. žmonės. O šios kartos traukimasis prognozavo dar mažesnį gimstamumą…
Tad miestui reikėjo skubiai keisti ekonominę bei socialinę aplinką. Bet ištrūkti iš uždaro problemų rato nebuvo paprasta: trūko investicijų, investuotojams – kvalifikuotų darbuotojų, o dirbantiesiems – pajamų visaverčiam gyvenimui. Be to, kad pakeistum nuobodžios provincijos įvaizdį, reikėjo intensyvesnio kultūrinio gyvenimo.
Nauji Šiaulių ekonomikos varikliai
Viena didžiausių paskatų kurtis naujoms įmonėms tapo Šiaulių laisvosios ekonominės zonos (LEZ) atsigavimas atvėrimas 2015-2016 m.. Netoli LEZ veikė jau anksčiau įkurtas pramoninis miesto parkas. Šiose vietose užsienio bei Lietuvos kapitalo bendrovės jau yra investavę virš 100 mln. Eur ir įdarbino daugiau nei 6,5 tūkst. žmonių.
Iš pradžių turėjo nemažai nuveikti savivaldybė: investuoti į naujų verslo traukos centrų infrastruktūrą, pasirūpinti leidimais. Buvo svarbu įtikinti skeptikus, kad bendrovės, atleistos nuo nekilnojamojo turto bei žemės mokesčių (o Šiaulių LEZ teritorijoje – ir 10-čiai metų nuo pelno mokesčio), sukurs ženkliai didesnę pridėtinę vertę.
Kas įsikūrė šiose naujose verslo traukos centruose? Vytis Lembutis, Šiaulių pramonės ir prekybos rūmų prezidentas, paminėjo pramoniniame parke veikiančius įdomiausius bei perspektyviausius verslus: UAB „LTintus“, priklausanti JAV įmonių grupei „INTUS Windows“. Ši bendrovė gamina didelio energetinio efektyvumo langus bei duris, jos apyvarta 2023 m. siekė 34 mln. eurų. Joje dirba 398 darbuotojai, kurių vidutinis atlyginimas popieriuje – 2420 eur.
Šiaulių ekonominėje zonoje įsikūrė skirtingi verslai: lauko reklamos ir medicininių priemonių gamybos, kurjerių ir lėktuvų priežiūros paslaugas teikiančios bendrovės, kuriasi ir baldų gamintojai. Pavyzdžiui, UAB „Vilmers“, 95 proc. pagaminamos baldų produkcijos eksportuoja į Vakarų Europą, jos pardavimo pajamos 2023 m. siekė 29 mln. eurų. Joje – 418 darbuotojų, gaunančių vidutinį 1750 eur (bruto) darbo užmokestį.
Šiauliuose veikia ir didžiausia Šiaurės Europos dviračių gamintoja UAB „Baltik Vairas“ yra įdarbinusi 454 žmones (vidutinis atlyginimas bruto – 1930 eur), o jos pardavimo pajamos pernai siekė net 182 mln. eurų.
Galime teigti, jog Šiauliuose dabar nėra vienos dominuojančios industrijos – trąšų gamintojai (UAB „Žvalguva“), stiklo paketų ir grūdintų stiklų gamintojas (UAB „Bodesa“)metalo gaminių gamintojai (UAB „Steel Baltija“, UAB „Salda“), įmonės kuriančios bei tiekiančios baldus, popieriaus gamintojai (UAB „Bigso“), saldainių fabrikas „Rūta“, virš dešimties krovinių pervežimo įmonių, tiek naujos tekstilės įmonės (UAB „Neaustima“), tiek seniau veikiantys siuvimo bei mezgimo cechai.
Vis dėlto Šiaulių meras A. Visockas išskiria IT įmones – „Extra Services“, „NFQ Technologies“, „Cherry Servers“ (šios bendrovės 52 darbuotojų atlyginimo vidurkis – bruto 4530 eur – tarp šiaulietiškų įmonių yra vienas didžiausių.
Galbūt daugelį įmonių pavadinimų girdite pirmąją kartą. Tačiau norint suvokti, kaip veikia miesto organizmas, svarbu žinoti, ką žmonės veikia Šiauliuose, kokias jie gauna pajamas ir kokios strateginės verslo kryptys lems miesto ateitį.
Šiuo metu Šiauliuose dirbančiųjų skaičius svyruoja apie 60 tūkst., šis skaičius jau kelis metus nemažėja, iš dalies dėl atvykstančių dirbti užsieniečių, nes apie 10 proc. visų dirbančiųjų – ukrainiečiai, baltarusai ir kitų šalių piliečiai, kuriuos pasikvietė logistikos bendrovės bei pramonės įmonės (prieš kelis dešimtmečius dirbančiųjų buvo 94 tūkst.).
Atidžiau patyrinėjus įmonių metines ataskaitas, nemenką įspūdį daro bendrovių ir įmonių pardavimo pajamos, tačiau darbo užmokestis į rankas retai viršija šalies vidutinį darbo užmokestį, siekiantį 1300 eur arba 2400 eur „popieriuje“. Kaip ir visoje Lietuvoje penkerius metus atlygis Šiauliuose šoktelėdavo po 10 ir daugiau proc. per metus. Tačiau, Valstybės duomenų agentūros duomeninimis realus darbo užmokestis 2021 – 2023 m. padidėjo tik 1,3 proc. Didžiają dalį atlyginimų padidinimo sugraužė infliacija. (Realus darbo užmokestis skaičiuojamas
„Manyčiau, kad dabar Šiauliuose dirbantis žmogus, norėdamas oriai gyventi, turėtų gauti 1500 eurų pajamas į rankas, – sako Vytis Lembutis, vadovaujantis nekilnojamojo turo nuoma besiverčiančiai bendrovei UAB „Dalmega“( šios įmonė pajamos 2023 m. siekė 34,6 mln. eurų.)
V. Lembučio skaičiavimu, miesto įmonių mokami atlyginimai auga gana sparčiai, tačiau jų vidurkį mažina transportininkų mokami dienpinigiai, kurie neapskaitomi kaip darbo užmokesčio pajamos.
Vis dėlto ekonomistai.lt analizė rodo, kad minėtąsias 1500 eurų neto darbo pajamas gauna tik nedidelė dalis Šiaulių įmonėse dirbančių žmonių. Vidutinis atlyginimas mieste bruto siekia 1852 eur, o į rankas 1142 eur. Jauniems specialistams, besirenkantiems miestą gyvenimui bei darbo karjerai, žemas vidutinės kvalifikacijos darbuotojų atlygis gali būti vienas iš esminių argumentų. Tiesa, Šiauliai investuoja į čia atvykstančius profesionalus. Pasak miesto mero A. Visocko, aukštos kvalifikacijos specialistams, kurie nusprendžia įsidarbinti miesto įmonėse, skiriama iki 6 tūkst. eur parama.
Investicijos į viešąjį sektorių
Tarp daugiausiai uždirbančiųjų Šiauliuose – gydytojai. Jų darbo užmokestis prieš mokesčius siekia 5 tūkst. eurų. Bet norint prisikviesti trūkstamus medikus, to nepakanka. Todėl savivaldybė siūlo papildomą 25 tūkst. eurų dotaciją specialistams, atvykstantiems dirbti miesto gydymo įstaigose.
Didesnį nei vidutinį darbo užmokestį gauna ir patyrę mokytojai. Jų darbas apmokamas iš valstybės biudžeto. Padidintąį šios srities finansavimą lėmė ne vienus metus trukę pedagogų protestai, o miestui tai tik į naudą. Tačiau, pasak Šiaulių mero, mokyklose vis tiek trūksta matematikos, pradinio bei neformaliojo ugdymo bei kitų mokytojų, tad atvykstantiems specialistams savivaldybė pasirengusi sumokėti 6 tūkst. eurų dotacijas.
Beje, nors vaikų ir jaunuolių (iki 19 metų) skaičius per pastarąjį dešimtmetį (2015–2024 m.) sumažėjo neženkliai – nuo 20 826 iki 20 168, t. y. tik 3,2 proc., miesto vadovams ši tendencija kelia nerimą. Šiauliams svarbu išsaugoti esamą švietimo tinklą. Švietimo ministerija ragino uždaryti vieną iš dviejų šiuo metu veikiančių gimnazijų.
Svarbu, kad Šiauliams pavyko išlikti universitetiniu miestu. Tiesa, po reorganizacijos Šiaulių universitetas tapo Vilniaus universiteto padaliniu („Šiaulių akademija“), rengiantis pedagogus bei regionų plėtros specialistus.
Ypatingas dėmesys Šiauliuose skiriamas neformaliam vaikų ugdymui. Tėvai ir jų vaikai gali rinktis menų mokyklų, techninio kūrybos centro siūlomas užklasines veiklas. Viso į jas įsitraukę virš 70 proc. vaikų – tai ypatingai geras rodiklis Lietuvos mastu.
Greta investicijų į švietimo bei sveikatos paslaugas, miesto savivalda investuoja ir į sporto objektus – atvertas regbio stadionas, bus statomas futbolo maniežas. Šių objektų projektavimo bei statybos kainos kelis kartus skiriasi nuo Vilniaus panašaus pobūdžio investicinių užmojų. Miesto valdžia įsitikinusi, kad reali kaštų ir naudos analizė yra veiksminga ir įmanoma. Juolab kad net pakankamai kuklios investicijos susilaukia nuolatinio kontrolės institucijų dėmesio.
Vėl grįžtame prie klausimo – kas dar miesto gyventojams yra svarbu, kad jie jaustųsi gerai? „Žinoma, laisvalaikis, – sako miesto meras. – Pavyzdžiui, birželio mėn. minėjome Olimpiados 100-metį, į šią šventę susirinko 20 tūkst. žmonių“. Taip pat labai svarbi yra aplinka: „Šiauliai daug investuoja į miesto parkus, tad iš esmės atnaujinti Dainų, Centrinis, Zubovų parkai, ir jie gyventojų labai mėgiami. Širdis džiaugiasi, kai matau vis pilnesnes miesto erdves. Didelės investicijos kitąmet atkeliaus ir į Lieporių parką, tad sustoti tikrai neplanuojame.“
Rengiant šį tekstą spaudai, „Aušros“ muziejus Chaimo-Frenkelio vilos parke šeimoms surengė rožių šventę, o nesenai čia įsikūręs restoranas nemokamai visus lankytojus nemokamai vaišino įmantriais ledais bei sūrio pyragu. Šią bendruomenės šventę muziejininkai rengė kartu su privačiu verslu.
Šiaulių dar laukia sudėtingi iššūkiai
Iš gūdaus ekonominio bei socialinio sąstingio išjudėjusių Šiaulių dar laukia nelengvi iššūkiai. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023-iaisiais iš Šiaulių į didžiuosius Lietuvos miestus išvyko daugiau gyventojų, nei atvyko iš kitų šalies vietų.
Šiaulių apskrityje vienam gyventojui sukuriama 70 proc. BVP ES vidurkio (tuo tarpu Vilniuje – 130 proc.). Kita vertus, eiliniam šiauliečiui labiau rūpi ne makroekonominiai rodikliai, o kiek kainuoja pragyvenimas bei galimybė turėti padoriai apmokamą darbą. Maisto produktų kainų infliacija vienoda visoje Lietuvoje: nuo 2021m. ji siekia 50 proc. Šiaulių prekybos centruose kasininkams siūlomas darbas beveik už minimalią alga. Dienos pietų bei kavos kainos – beveik vilnietiškos. Dviejų kambarių butą galima įsigyti už 60–80 tūkst. eurų.
„Manau, kad tiek Šiauliuose, tiek visoje Lietuvoje nekilnojamas turto kainos 15–20 proc. viršija realią gyventojų perkamą galią, – sako V. Lembutis. – Todėl būsto įperkamumas vis dar yra nemaža problema miestiečiams.“
2023 m. Šiauliuose gimė 762 vaikai, o dar prieš 5 metus šis skaičius viršydavo 1000. Mažėja ir santuokų skaičius – 2019 metais žiedus sumainė 655 porų, o 2023 m. 454 -ios.
„Šiauliuose pastebimas intensyvus gyventojų senėjimas. Analizuojant demografinės senatvės koeficiento rodiklį (rodantį, kiek šimtui vaikų (0–14 metų amžiaus) teko pagyvenusių (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių), galime matyti, kad nuo 2001 m. Šiaulių miestas „paseno“ daugiau nei 2 kartus. Jei 2001 m. demografinės senatvės koeficientas buvo 61, tai 2023 m. – 138. Kitaip sakant, 2023 m. šimtui 0-14 m. vaikų teko 138 pagyvenę (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonės. Taigi, vyresnių gyventojų skaičius mieste auga spartesniu tempu nei vaikų skaičius. Tačiau svarbu paminėti, kad gyventojų senėjimas – ne tik Šiaulių ar kitų vidutinio dydžio bei mažesnių šalies mietų problema, tai bendra Lietuvos tendencija, – jei kalbame apie demografinės senatvės koeficientą šalies mastu, išryškėja panašios tendencijos: 2001 m. šis rodiklis buvo 71, o 2023 m. – 134“,– teigia dr. Gintarė Pociūtė-Sereikienė.
Šiuo metu Šiaulių gyventojų skaičiaus rodiklius bei darbo rinką gelbsti darbuotojai iš trečiųjų šalių bei karo pabėgėliai iš Ukrainos. Nežinia, ar Šiauliai pasirengę juos integruoti į savo miesto bendruomenę, t.y. ar jie pasiliks ilgesnį laiką?
Kaip skelbiama Seimo patvirtintoje vizijoje „Lietuva 2050“, gyventojų mažėjimas visoje šalyje yra neišvengiamas, šios tendencijos tęsis ir artimiausiais dešimtmečiais. Tačiau susitraukimo pagreitis priklausys nuo tolesnio Lietuvos socialinio bei politinio gyvenimo siužeto. Ten aprašytasis „kapanojimosi iš duobės“ scenarijus atspindi daugelio mūsų gyvenimo sričių situaciją. Bet yra aptartas ir geresnės ateities siužetas, kurį įgalintų didesnis valdžios atvirumas, geresnės sąlygos bendruomenei tiesiogiai įsitraukti į šalies bei miesto reikalus.
Tad grįžkime prie straipsnio pradžioje mokslininkų įvardintų trijų Šiaulių traukimosi priežasčių – ekonominių, demografinių bei politinių. Manyčiau, rūpestis šiomis sritimis gali lemti ir Šiaulių atgimimą. Skaidresnė, veiklesnė miesto savivalda bei ekonominis atsigavimas jau dabar suteikia optimizmo. Galbūt šie procesai ateityje pakeis ir miesto demografinės kreivės kryptį.
