Įdomu tai, kad naujosios Vyriausybės programoje žodis „demografija“ yra neminimas. Tačiau rašome, „norime, kad šalies gyventojų skaičius ne mažėtų, o didėtų“. Pagirtinas tikslas. Kita vertus, gyventojų per pastaruosius 4 metus Lietuvoje ir taip daugėjo dėl atvykstančių užsieniečių – 216 tūkstančių tapo nuolatiniais gyventojais atvykę čia dirbti ar bėgdami nuo karo Ukrainoje. O Lietuvos piliečių nuolatos mažėjo. Daug byloja faktas, jog šiais metais Seimo rinkimuose balsuoti galėjo 80 tūkstančių Lietuvos piliečių mažiau nei 2020 metais.
Vyriausybės programoje keliamas kitas kilnus tikslas – „kad šeimos norėtų ir galėtų išlaikyti ir išugdyti kuo didesnį skaičių vaikų“.
Nuo 2018 m. Lietuvoje gimusių vaikų skaičius sumažėjo nuo 29 500 iki 20 623 – net 30 proc.! Suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,14 – mažiau vaikų vienai moteriai tenka tik keliose pasaulio šalyse. Paguosti galėtų nebent faktas, kad gimstamumas mažėja daugelyje Vakarų ir Rytų pasaulio šalių.
Demografijos iššūkiai – labai sudėtinga problema. Jie apima ne tik gimstamumą, bet migraciją, visuomenės senėjimą, sveikatos sistemos negandas. Mažėsiantis dirbančių žmonių skaičius – tai didelis galvos skausmas visai ekonomikai. Neskaitlingos jaunimo kartos verčia mažinti švietimo tinklą, o Lietuvos gynyba turės pasikliauti mažesniu kariūnų skaičiumi.
Nei viena partija prieš rinkimus demografijos politikai savo programose neskyrė specialaus dėmesio. Tačiau ekonomistai.lt kalbinti naujosios valdančiosios daugumos bei opozicijos atstovai tikino, jog demografijos politika jiems yra svarbi. Ar iš tiesų naujoji Vyriausybė imsis konkrečių veiksmų? To klausėmeTomo Tomilino, rengusio tiek „Vardan Lietuvos“, tiek Vyriausybės programą, politologo Liutauro Gudžinsko, rengusio socialdemokratų programą, bei į opoziciją nublokštų valstiečių- žaliųjų atstovų Kristinos Zamarytės-Sakavičienės bei Ramūno Aušroto. Įvertinti vyriausybės bei politinių partijų siekius paprašėme demografą dr. Daumantą Stumbrį iš Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto.
Ką daryti, kad gimusių vaikų skaičius Lietuvoje imtų didėti?
Faktai: Lietuvoje gimusių vaikų skaičius nuolatos mažėja. Jei 1991m. gimė 55 000 vaikų, tai 2016-aisiais susilaukta tik 29 514 kūdikių, o 2023 m – 20 623. Net 53 proc. šeimų mūsų šalyje augina vieną vaiką, 37 proc. tėvų augina 2 vaikus ir tik 7 proc. turi tris ar daugiau vaikų.
Tiek Vyriausybės programoje, tiek priešrinkiminėse programose politikai akcentavo šeimos politikos svarbą. Kristinos Zamarytės-Sakavičienės, kadidatavusios su valstiečiais-žaliaisiais, teigimu, buvusieji valdantantieji „šeimos politiką bandė grįsti skandinavišku modeliu, kuris remiasi moterų užimtumo ir lyčių lygybės skatinimu. Toks modelis skatina moteris kuo greičiau grįžti į darbo rinką, taip pat įgalina abu tėvus lygevertiškai pasidalinti tiek darbo, tiek vaikų priežiūros krūvius.“ Bet, jos manymu, toks modelis neskatina gimstamumo: „jaunimo karta, gimusi 1995–2005 m., labiau orientuota į karjerą nei į šeimos planavimą.“
Šiuo atveju didžiulę įtaką šeimos planavimui turi švietimo politika. „Jei jau mokyklos suole aiškinama, jog motinystė yra prastesnis pasirinkimas negu profesinės karjeros darymas, jeigu iš moters reikalaujama vienu metu sėdėti ant dviejų – motinystės ir karjerą darančios profesionalės – kėdžių, nukenčia ne tik šeima, bet galiausiai ir visa visuomenė. Todėl yra būtina į švietimo sistemą sugrąžinti rengimą šeimai“, teigė K.Zamarytė-Sakavičienė.
Jos kolega Ramūnas Aušrotas pastebi, jog vaikų auginimas reikalaja didelių investicijų. „Todėl yra būtina remti tas šeimas, kurios apsisprendžia turėti vaikų ir turėti jų daugiau. 2016–2020 m. LVŽS vyriausybė orientavosi į germanišką šeimos politikos modelį ir siekė mažinti gyvenimo lygio atotrūkį tarp vaikų turinčių ir neturinčių šeimų, įvestos tam skirtos priemonės (vaiko pinigai, pirmojo būsto jaunoms šeimoms programa).“
Kas numatyta Vyriausybės programoje?
Vyriausybės programą rengęs Tomas Tomilinas, atstovaujantis partiją Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, akcentuoja tiesioginę ir netiesioginę paramą šeimoms, auginančioms vaikus. Pirmiausia, bus didinami vaiko pinigai. Daugiau paramos sulauks šeimos, auginančios daugiau vaikų, vieniši tėvai, bei auginantys vaikus su negalia.
Kitas žingsnis, anot T. Tomilino, mokestinės naštos mažinimas šeimoms, auginančioms vaikus. Parengę programą kartu su socialdemokratais, valdantieji įsipareigojo „sudaryti galimybę dirbti abiems tėvams, užtikrindami jų mažamečiams vaikams tinkamą nemokamą priežiūrą ikimokyklinėse įstaigose ir aktyvaus laisvalaikio organizavimą“. Dar per kelis metus numatyta mokyklose teikti nemokamą maitinimą visiems pradinukams. Tiesa, kiek pinigų pareikalaus šios paskatos šeimai, kol kas nėra paskaičiuota.
Socialdemokratų programą rengęs politologas Liutauras Gudžinskas pastebi, kad su gimstamumo problemomis susiduria visos Vakarų visuomenės. Programoje jis taip pat akcentavo lankstaus darbo galimybę abiem vaikus auginantiems tėvams. L. Gudžinskas mato ir šeimos darželių ateitį, be to, siūlo iki trijų kartų padidinti vaikų neformaliojo švietimo krepšelį.
Dar viena įdomi socialdemokratų programos koordinatoriaus mintis apie tai, jog šeimoms turi būti suteikti demokratiniai svertai: „šeimos turėtų įsitraukti ir spręsti svarbius vietos savivaldos, nacionalinius, švietimo klausimus bei prisidėti formuojant šeimos politiką.“
Demografo vertinimas: Dr. D. Stumbrio nuomone, dalis finansinių paskatų jau dabar pasiekia šeimas. Praeitais metais mokami vaiko pinigai siekė 97 eur, o nuo 2025 -ųjų 123,5 eur. Kita vertus, pasak demografo, „šeimos, planuodamos šeimos pagausėjimą, gana ilgai svarsto. Planuoja poros finansinę situaciją, galimybę derinti darbą ir vaikų auginimą. Ypatingai aktualu – galimybė įsigyti būstą. Tad turėtų būti subalansuotos visos priemonės.
Specialisto žodžiais, abejonių kelia valstiečių-žaliųjų atstovų teiginiai, jog mokyklos suole vaikams būtina aiškinti motinystės svarbą. Taip grįžtume į XIX amžių. Žymiai svarbiau demografijos politiką grįsti įrodymais paremtais sprendimais.“
Demografas skeptiškai vertina idėją daugiausiai mokestinių lengvatų skirti šeimoms, turinčioms 3 ir daugiau vaikų. „Tokių šeimų yra labai nedaug – tik 7 proc., o parama svarbi visoms poroms, juolab kad dalis jų augina vaikus nesusituokusios“. Jis ragina nepamiršti, jog Lietuvoje labai daug nevaisingų šeimų, todėl svarbu, kad būtų prieinamos dirbtinio apvaisinimo paslaugos“ (tai iš dalies numatyta ir Vyriausybės programoje).
Šeimos neįperka būstų. Ką gali pakeisti Vyriausybė?
Šeima, gaunanti vidutines pajams, Vilniuje gali įpirkti 51 kv.m būstą. Dar 2019 m. įperkamo būsto plotas siekė 80 kv.metrų. Vidutinė naujos statybos būsto kv. metro kaina siekia 3400 eurų. Kol kas nepasivijome Pietų Korėjos, kur didmiesčiuose kv. metras būsto kainuoja 10000 eur. Pietų Korėjos demografai įsitikinę, kad neįperkamas būstas yra viena svarbiausių rekordiškai mažo gimstamumo priežasčių. Lietuvoje būsto politika iki šiol buvo labai fragmentiška. Ar ji pasikeis?
Socialdemokratai rinkimų programoje rašė, jog būsto prieinamumas turi tapti strateginiu valstybės tikslu. Jie žadėjo parengti strateginę būsto prieinamumo didinimo programą. Visu pirma, planuota didinti paramą mažas pajamas gaunantiems ir pažeidžiamiems asmenims. Taip pat orientuotasi į tikslinę paramą jaunoms šeimoms. Dar užsimota didinti būsto pasiūlą. Panašias nuostatas siūlė ir koalicijos partneriai.
Beveik visi šie siekiai paminėti ir Vyriausybės programoje. Tačiau ši vyriausybė, kaip ir buvusios, planuoja apsiriboti dėmesiu socialiniam būstui. Taip pat jaunoms šeimoms gali būti kompensuojama dalis būsto kredito palūkanų regionuose. Tačiau, ekspertų vertinimu, tai paskatintų nekilnojamo turto kainų didėjimą. O kokiu būdu bus pagerintas būsto įperkamumas didžiuosiuose miestuose, tebelieka neaišku. Žmonės, uždirbantys vidutinį arba kiek mažesnį atlyginimą, bus priversti nuomotis butus. Nebeliko vyriausybė programoje ir nuostatos padidinti būsto pasiūlą. ją ir toliau diktuos didžiosios NT bendrovės, kurios, lyg susitarusius, kartoja, jog būsto kainos toliau kils.
Demografo vertinimas. „Poros, kuriančios šeimas ar planuojančios daugiau vaikų, labai ilgai svarsto, kur gyvens, ar neteks spaustis ankštame būste. Kiekvienas kredito palūkanoms sumokamas euras poras verčia sverti, ar jų biudžetas pakels kredito naštą. Tad valstybės būsto politika ir demografiniai tikslai yra labai glaudžiai susiję. Tai, kad nuo 2019 metų būsto įperkamumas ženkliai sumažėjo, galėjo lemti ir gimstamumo Lietuvoje mažėjimą“, komentuoja dr. D. Stumbrys.
Ar sugrįš emigravę piliečiai? Kokia bus imigracijos politika?
Vyriausybė programoje apie emigracijos ir imigracijos problemas nerašoma. Neužsimenama, kodėl žmonės iš šalies vis dar emigruoja (2023 m. emigravo 10 283 Lietuvos piliečiai). Nesvarstoma, kas paskatintų šimtus tūkstančių mūsų šalies piliečių grižti į Lietuvą. Neaišku, kokia bus imigracijos politika, t.y. kiek žmonių iš trečiųjų šalių galėsime įsileisti? Koks turi būti balansas tarp darbdavių ir nacionalinio saugumo interesų?
„Reikia pastebėti, kad pastaruoju metu daugiau Lietuvos piliečių grįžta nei išvyksta. Neturime ignoruoti ir to fakto, kad net ir išvykusieji Lietuvos piliečiai prisideda prie šalies gerovės. 2023 m. privačių asmenų piniginės perlaidos į Lietuvą sudarė apie 900 mln. eurų arba 1,4 proc.” – komentavo L. Gudžinskas.
Tuo tarpu T. Tomilinas tebesitęsiančią emigraciją sieja ne tik su ekonominiais veiksniais, bet ir su „bendra nuotaika, tikėjimu ateitimi.“ Anot jo, labia svarbu „paskatinti piliečių tikėjimą Lietuvos ateitimi, įtraukti juos į sprendimų priėmimą.“ Todėl mes turime dažniau rengti mažus referendumas, apklausas, įtraukti daugiau žmonių į politinių partijų veiklą, skatinti dalyvaujamą biudžetą, remti bendruomenių ir profsąjungų judėjimą.“
Racionalių pasiūlymų buvo išsakę valstiečiai-žalieji. Jų nuomone, anksčiau vyravo ekonominės emigracijos priežastys, o dabar – socialinės. Pašnekovų nuomone, didėja skaičius žmonių, ypač jaunų, kurie emigruoja todėl, jog nemato galimybių save realizuoti Lietuvoje. Taip pat nemažai žmonių išvyksta iš Lietuvos dėl nepasitenkinimo valdžia, nepagarbaus valstybės institucijų požiūrio į žmogų.
Ramūno Aušroto vertinimu, „reemigracijos politikoje reikia struktūrinio požiūrio. Gerai yra tai, jog didžioji dalis emigrantų tebėra Lietuvos įtakos sferoje – skaito lietuvišką žiniasklaidą, palaiko ryšius su artimaisiais, domisi šalies aktualijomis. Taigi, galimybių susigrąžinti išvykusius dar yra. Šiam tikslui LŽVS siūlo įsteigti diasporos ir reemigracijos specialistų etatus tose Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, kur gyvena gausios išeivių iš Lietuvos bendruomenės.“
Rinkimus laimėjusių partijų atstovai akcentavo ir neapgalvotą švietimo bei sveikatos įstaigų tinklo optimizavimo politiką. „Nuo jos labiausiai nukentėjo regionai, o būtent čia buvo linkę įsikurti į Lietuvą grįžtantys tautiečiai“, sakė Ramūnas Aušrotas.
Demografo vertinimas: „Galima pritarti, kad emigraciją skatina nepasitikėjimas valstybe. Taip pat labai svarbu, koks yra socialinės gerovės kontekstas, ar žmogus iš gaunamo atlyginimo gali susikurti visavertį gyvenimą Lietuvoje. Žmonės išvyksta ne iš gero gyvenimo, dažniausia jie desperatiškai ieško sprendimo. Deja, negalime nuolatos atlikti detalesnių emigracijos priežasčių tyrimų, nes nėra tokio valstybės institucijų užsakymo bei tam skirto finansavimo. Jeigu Vyriausybė ketins daugiau dėmesio skirti reemigracijai, vertėtų pasidomėti kitų šalių gerąja praktika, taip pat įtraukti nevyriausybines organizacijas, kurios galėtų rūpintis reemigrantais, komentuoja dr. D. Stumbrys.
Senstanti visuomenė – didžiulis demografinis iššūkis
Šiuo metu 65 metų amžiaus kasmet sulaukia 42 000 žmonių, o į darbo rinką ateina apie 26 000. Didelis ankstyvas vyrų mirtingumas. Trys ketvirtadaliai žmonių, vyresnių nei 60 metų, turi rimtų sveikatos problemų.
Šiuo metu virš 80 000 tūkstančių pensinio amžiaus žmonių tebedirba. Vyriausybės programoje numatyta „sidabrinės ekonomikos“ plėtra. Tačiau kokiu būdu vyresni žmonės bus skatinami dirbti ilgiau, nesukonkretinta. Ar jiems bus taikomi mažesni darbo mokesčiai, lankstesnės darbo dienos galimybės, neužsimenama.
Daug dėmesio Vyriausybės programoje skirta sveikatos politikai. „Remsime „sveikų miestų“, „sveikų mokyklų“, „sveikų darželių“, „sveikų darboviečių“ iniciatyvas“, skelbiama programoje.
„Ne pati senatvė yra problema, o netinkamas gyvenimo būdas, vedantis prie sveikatos problemų senatvėje, o jų sprendimas apkrauna sveikatos priežiūros sistemą. Raktas į šios problemos sprendimą – sveika gyvensena. Džiugina tai, jog per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo devyniais metais, nuo 68 iki 77-erių. Tačiau vis dar atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio, kuris 2023-iaisiais buvo 81,5 metų.“ – teigia Valstiečių-žaliųjų atstovas R. Aušrotas.
Turintiems sveikatos problemų didžiausią rūpestį kelia eilės pas sveikatos specialistus. Jos kartais siekia pusę metų ar net daugiau. Vyriausybės programoje siūloma, kad privačios gydymo įstaigos teiktų paslaugas be papildomų gyventojų priemokų, o apmokėjimą jos gautų iš Valstybės ligonių kasų.
Socialdemokratai savo programoje buvo įrašę ir telemedicinos paslaugas – tokiu būdu kiekvienas su gydytoju galėtų konsultuotis ir nuotoliniu būdu.
Demografo komentaras: reikėtų papildyti
Tad ar pamatysime koordinuotą demografijos politiką?
Kaip minėjome šio straipsnio įžangoje, demografijos iššūkius galima suvaldyti, jei vienu metu aprėpiamos šeimos bei gimstamumo, migracijos, visuomenės senėjimo bei sveikatos politikos sritys. Kitu atveju tegalima naiviai tikėtis, jog demografinės tendencjos savaime pasikeis. Tam iš dalies pritaria ir kalbinti politikai, rengę partijų programas.
„Demografijos politika turėtų būti horizontalus teisėkūros ir vykdomosios valdžios prioritetas. Vyriausybės lygiu tai, ko gero, turėtų koordinuoti Vyriausybės kanceliarija ar kita vyriausybės įstaiga, tiesiogiai atskaitinga premjerei ar premjerui“, komentavo politologas Liutauras Gudžinskas.
Demografijos politikos būtinumui pritarė ir Lietuvos valstiečių-žaliųjų partijos atstovai. „Dabar šeimos politikos formavimo sistema Lietuvoje neveikia. Taip, prie LR Seimo yra Nacionalinės šeimos taryba, patariamoji institucija šeimos politikos klausimais, o vyriausybės lygmeniu veikia Šeimos komisija. Tačiau NŠT galimybės dėl menko finansavimo yra suvaržytos, o Šeimos komisija renkasi retai ir darbas joje tėra imituojamas. Būtina įveiklinti Nacionalinės šeimos tarybos turimas ekspertines kompetencijas, skiriant didesnį ir tikslinį finansavimą, o į Vyriausybės politinę komandą įtraukti asmenis, atsakingus už demografijos ir šeimos politikos klausimus. Reikia įkurti Šeimos komitetą arba Seimo Ateities komitetą tikslingai performuoti į Lietuvos ateities ir demografijos komitetą“.
Deja, kol kas šie geri sumanymai Vyriausybė programoje nenumatyti. Naujoje koalicijoje per mažai žmonių, galinčių ir norinčių imtis demografijos politikos.
„Skatinsime gimstamumą“ – ar tikrai Vyriausybė imsis demografijos problemų?
Įdomu tai, kad naujosios Vyriausybės programoje žodis „demografija“ yra neminimas. Tačiau rašome, „norime, kad šalies gyventojų skaičius ne mažėtų, o didėtų“. Pagirtinas tikslas. Kita vertus, gyventojų per pastaruosius 4 metus Lietuvoje ir taip daugėjo dėl atvykstančių užsieniečių – 216 tūkstančių tapo nuolatiniais gyventojais atvykę čia dirbti ar bėgdami nuo karo Ukrainoje. O Lietuvos piliečių nuolatos mažėjo. Daug byloja faktas, jog šiais metais Seimo rinkimuose balsuoti galėjo 80 tūkstančių Lietuvos piliečių mažiau nei 2020 metais.
Vyriausybės programoje keliamas kitas kilnus tikslas – „kad šeimos norėtų ir galėtų išlaikyti ir išugdyti kuo didesnį skaičių vaikų“.
Nuo 2018 m. Lietuvoje gimusių vaikų skaičius sumažėjo nuo 29 500 iki 20 623 – net 30 proc.! Suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,14 – mažiau vaikų vienai moteriai tenka tik keliose pasaulio šalyse. Paguosti galėtų nebent faktas, kad gimstamumas mažėja daugelyje Vakarų ir Rytų pasaulio šalių.
Demografijos iššūkiai – labai sudėtinga problema. Jie apima ne tik gimstamumą, bet migraciją, visuomenės senėjimą, sveikatos sistemos negandas. Mažėsiantis dirbančių žmonių skaičius – tai didelis galvos skausmas visai ekonomikai. Neskaitlingos jaunimo kartos verčia mažinti švietimo tinklą, o Lietuvos gynyba turės pasikliauti mažesniu kariūnų skaičiumi.
Nei viena partija prieš rinkimus demografijos politikai savo programose neskyrė specialaus dėmesio. Tačiau ekonomistai.lt kalbinti naujosios valdančiosios daugumos bei opozicijos atstovai tikino, jog demografijos politika jiems yra svarbi. Ar iš tiesų naujoji Vyriausybė imsis konkrečių veiksmų? To klausėmeTomo Tomilino, rengusio tiek „Vardan Lietuvos“, tiek Vyriausybės programą, politologo Liutauro Gudžinsko, rengusio socialdemokratų programą, bei į opoziciją nublokštų valstiečių- žaliųjų atstovų Kristinos Zamarytės-Sakavičienės bei Ramūno Aušroto. Įvertinti vyriausybės bei politinių partijų siekius paprašėme demografą dr. Daumantą Stumbrį iš Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto.
Ką daryti, kad gimusių vaikų skaičius Lietuvoje imtų didėti?
Faktai: Lietuvoje gimusių vaikų skaičius nuolatos mažėja. Jei 1991m. gimė 55 000 vaikų, tai 2016-aisiais susilaukta tik 29 514 kūdikių, o 2023 m – 20 623. Net 53 proc. šeimų mūsų šalyje augina vieną vaiką, 37 proc. tėvų augina 2 vaikus ir tik 7 proc. turi tris ar daugiau vaikų.
Tiek Vyriausybės programoje, tiek priešrinkiminėse programose politikai akcentavo šeimos politikos svarbą. Kristinos Zamarytės-Sakavičienės, kadidatavusios su valstiečiais-žaliaisiais, teigimu, buvusieji valdantantieji „šeimos politiką bandė grįsti skandinavišku modeliu, kuris remiasi moterų užimtumo ir lyčių lygybės skatinimu. Toks modelis skatina moteris kuo greičiau grįžti į darbo rinką, taip pat įgalina abu tėvus lygevertiškai pasidalinti tiek darbo, tiek vaikų priežiūros krūvius.“ Bet, jos manymu, toks modelis neskatina gimstamumo: „jaunimo karta, gimusi 1995–2005 m., labiau orientuota į karjerą nei į šeimos planavimą.“
Šiuo atveju didžiulę įtaką šeimos planavimui turi švietimo politika. „Jei jau mokyklos suole aiškinama, jog motinystė yra prastesnis pasirinkimas negu profesinės karjeros darymas, jeigu iš moters reikalaujama vienu metu sėdėti ant dviejų – motinystės ir karjerą darančios profesionalės – kėdžių, nukenčia ne tik šeima, bet galiausiai ir visa visuomenė. Todėl yra būtina į švietimo sistemą sugrąžinti rengimą šeimai“, teigė K.Zamarytė-Sakavičienė.
Jos kolega Ramūnas Aušrotas pastebi, jog vaikų auginimas reikalaja didelių investicijų. „Todėl yra būtina remti tas šeimas, kurios apsisprendžia turėti vaikų ir turėti jų daugiau. 2016–2020 m. LVŽS vyriausybė orientavosi į germanišką šeimos politikos modelį ir siekė mažinti gyvenimo lygio atotrūkį tarp vaikų turinčių ir neturinčių šeimų, įvestos tam skirtos priemonės (vaiko pinigai, pirmojo būsto jaunoms šeimoms programa).“
Kas numatyta Vyriausybės programoje?
Vyriausybės programą rengęs Tomas Tomilinas, atstovaujantis partiją Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, akcentuoja tiesioginę ir netiesioginę paramą šeimoms, auginančioms vaikus. Pirmiausia, bus didinami vaiko pinigai. Daugiau paramos sulauks šeimos, auginančios daugiau vaikų, vieniši tėvai, bei auginantys vaikus su negalia.
Kitas žingsnis, anot T. Tomilino, mokestinės naštos mažinimas šeimoms, auginančioms vaikus. Parengę programą kartu su socialdemokratais, valdantieji įsipareigojo „sudaryti galimybę dirbti abiems tėvams, užtikrindami jų mažamečiams vaikams tinkamą nemokamą priežiūrą ikimokyklinėse įstaigose ir aktyvaus laisvalaikio organizavimą“. Dar per kelis metus numatyta mokyklose teikti nemokamą maitinimą visiems pradinukams. Tiesa, kiek pinigų pareikalaus šios paskatos šeimai, kol kas nėra paskaičiuota.
Socialdemokratų programą rengęs politologas Liutauras Gudžinskas pastebi, kad su gimstamumo problemomis susiduria visos Vakarų visuomenės. Programoje jis taip pat akcentavo lankstaus darbo galimybę abiem vaikus auginantiems tėvams. L. Gudžinskas mato ir šeimos darželių ateitį, be to, siūlo iki trijų kartų padidinti vaikų neformaliojo švietimo krepšelį.
Dar viena įdomi socialdemokratų programos koordinatoriaus mintis apie tai, jog šeimoms turi būti suteikti demokratiniai svertai: „šeimos turėtų įsitraukti ir spręsti svarbius vietos savivaldos, nacionalinius, švietimo klausimus bei prisidėti formuojant šeimos politiką.“
Demografo vertinimas: Dr. D. Stumbrio nuomone, dalis finansinių paskatų jau dabar pasiekia šeimas. Praeitais metais mokami vaiko pinigai siekė 97 eur, o nuo 2025 -ųjų 123,5 eur. Kita vertus, pasak demografo, „šeimos, planuodamos šeimos pagausėjimą, gana ilgai svarsto. Planuoja poros finansinę situaciją, galimybę derinti darbą ir vaikų auginimą. Ypatingai aktualu – galimybė įsigyti būstą. Tad turėtų būti subalansuotos visos priemonės.
Specialisto žodžiais, abejonių kelia valstiečių-žaliųjų atstovų teiginiai, jog mokyklos suole vaikams būtina aiškinti motinystės svarbą. Taip grįžtume į XIX amžių. Žymiai svarbiau demografijos politiką grįsti įrodymais paremtais sprendimais.“
Demografas skeptiškai vertina idėją daugiausiai mokestinių lengvatų skirti šeimoms, turinčioms 3 ir daugiau vaikų. „Tokių šeimų yra labai nedaug – tik 7 proc., o parama svarbi visoms poroms, juolab kad dalis jų augina vaikus nesusituokusios“. Jis ragina nepamiršti, jog Lietuvoje labai daug nevaisingų šeimų, todėl svarbu, kad būtų prieinamos dirbtinio apvaisinimo paslaugos“ (tai iš dalies numatyta ir Vyriausybės programoje).
Šeimos neįperka būstų. Ką gali pakeisti Vyriausybė?
Šeima, gaunanti vidutines pajams, Vilniuje gali įpirkti 51 kv.m būstą. Dar 2019 m. įperkamo būsto plotas siekė 80 kv.metrų. Vidutinė naujos statybos būsto kv. metro kaina siekia 3400 eurų. Kol kas nepasivijome Pietų Korėjos, kur didmiesčiuose kv. metras būsto kainuoja 10000 eur. Pietų Korėjos demografai įsitikinę, kad neįperkamas būstas yra viena svarbiausių rekordiškai mažo gimstamumo priežasčių. Lietuvoje būsto politika iki šiol buvo labai fragmentiška. Ar ji pasikeis?
Socialdemokratai rinkimų programoje rašė, jog būsto prieinamumas turi tapti strateginiu valstybės tikslu. Jie žadėjo parengti strateginę būsto prieinamumo didinimo programą. Visu pirma, planuota didinti paramą mažas pajamas gaunantiems ir pažeidžiamiems asmenims. Taip pat orientuotasi į tikslinę paramą jaunoms šeimoms. Dar užsimota didinti būsto pasiūlą. Panašias nuostatas siūlė ir koalicijos partneriai.
Beveik visi šie siekiai paminėti ir Vyriausybės programoje. Tačiau ši vyriausybė, kaip ir buvusios, planuoja apsiriboti dėmesiu socialiniam būstui. Taip pat jaunoms šeimoms gali būti kompensuojama dalis būsto kredito palūkanų regionuose. Tačiau, ekspertų vertinimu, tai paskatintų nekilnojamo turto kainų didėjimą. O kokiu būdu bus pagerintas būsto įperkamumas didžiuosiuose miestuose, tebelieka neaišku. Žmonės, uždirbantys vidutinį arba kiek mažesnį atlyginimą, bus priversti nuomotis butus. Nebeliko vyriausybė programoje ir nuostatos padidinti būsto pasiūlą. ją ir toliau diktuos didžiosios NT bendrovės, kurios, lyg susitarusius, kartoja, jog būsto kainos toliau kils.
Demografo vertinimas. „Poros, kuriančios šeimas ar planuojančios daugiau vaikų, labai ilgai svarsto, kur gyvens, ar neteks spaustis ankštame būste. Kiekvienas kredito palūkanoms sumokamas euras poras verčia sverti, ar jų biudžetas pakels kredito naštą. Tad valstybės būsto politika ir demografiniai tikslai yra labai glaudžiai susiję. Tai, kad nuo 2019 metų būsto įperkamumas ženkliai sumažėjo, galėjo lemti ir gimstamumo Lietuvoje mažėjimą“, komentuoja dr. D. Stumbrys.
Ar sugrįš emigravę piliečiai? Kokia bus imigracijos politika?
Vyriausybė programoje apie emigracijos ir imigracijos problemas nerašoma. Neužsimenama, kodėl žmonės iš šalies vis dar emigruoja (2023 m. emigravo 10 283 Lietuvos piliečiai). Nesvarstoma, kas paskatintų šimtus tūkstančių mūsų šalies piliečių grižti į Lietuvą. Neaišku, kokia bus imigracijos politika, t.y. kiek žmonių iš trečiųjų šalių galėsime įsileisti? Koks turi būti balansas tarp darbdavių ir nacionalinio saugumo interesų?
„Reikia pastebėti, kad pastaruoju metu daugiau Lietuvos piliečių grįžta nei išvyksta. Neturime ignoruoti ir to fakto, kad net ir išvykusieji Lietuvos piliečiai prisideda prie šalies gerovės. 2023 m. privačių asmenų piniginės perlaidos į Lietuvą sudarė apie 900 mln. eurų arba 1,4 proc.” – komentavo L. Gudžinskas.
Tuo tarpu T. Tomilinas tebesitęsiančią emigraciją sieja ne tik su ekonominiais veiksniais, bet ir su „bendra nuotaika, tikėjimu ateitimi.“ Anot jo, labia svarbu „paskatinti piliečių tikėjimą Lietuvos ateitimi, įtraukti juos į sprendimų priėmimą.“ Todėl mes turime dažniau rengti mažus referendumas, apklausas, įtraukti daugiau žmonių į politinių partijų veiklą, skatinti dalyvaujamą biudžetą, remti bendruomenių ir profsąjungų judėjimą.“
Racionalių pasiūlymų buvo išsakę valstiečiai-žalieji. Jų nuomone, anksčiau vyravo ekonominės emigracijos priežastys, o dabar – socialinės. Pašnekovų nuomone, didėja skaičius žmonių, ypač jaunų, kurie emigruoja todėl, jog nemato galimybių save realizuoti Lietuvoje. Taip pat nemažai žmonių išvyksta iš Lietuvos dėl nepasitenkinimo valdžia, nepagarbaus valstybės institucijų požiūrio į žmogų.
Ramūno Aušroto vertinimu, „reemigracijos politikoje reikia struktūrinio požiūrio. Gerai yra tai, jog didžioji dalis emigrantų tebėra Lietuvos įtakos sferoje – skaito lietuvišką žiniasklaidą, palaiko ryšius su artimaisiais, domisi šalies aktualijomis. Taigi, galimybių susigrąžinti išvykusius dar yra. Šiam tikslui LŽVS siūlo įsteigti diasporos ir reemigracijos specialistų etatus tose Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, kur gyvena gausios išeivių iš Lietuvos bendruomenės.“
Rinkimus laimėjusių partijų atstovai akcentavo ir neapgalvotą švietimo bei sveikatos įstaigų tinklo optimizavimo politiką. „Nuo jos labiausiai nukentėjo regionai, o būtent čia buvo linkę įsikurti į Lietuvą grįžtantys tautiečiai“, sakė Ramūnas Aušrotas.
Demografo vertinimas: „Galima pritarti, kad emigraciją skatina nepasitikėjimas valstybe. Taip pat labai svarbu, koks yra socialinės gerovės kontekstas, ar žmogus iš gaunamo atlyginimo gali susikurti visavertį gyvenimą Lietuvoje. Žmonės išvyksta ne iš gero gyvenimo, dažniausia jie desperatiškai ieško sprendimo. Deja, negalime nuolatos atlikti detalesnių emigracijos priežasčių tyrimų, nes nėra tokio valstybės institucijų užsakymo bei tam skirto finansavimo. Jeigu Vyriausybė ketins daugiau dėmesio skirti reemigracijai, vertėtų pasidomėti kitų šalių gerąja praktika, taip pat įtraukti nevyriausybines organizacijas, kurios galėtų rūpintis reemigrantais, komentuoja dr. D. Stumbrys.
Senstanti visuomenė – didžiulis demografinis iššūkis
Šiuo metu 65 metų amžiaus kasmet sulaukia 42 000 žmonių, o į darbo rinką ateina apie 26 000. Didelis ankstyvas vyrų mirtingumas. Trys ketvirtadaliai žmonių, vyresnių nei 60 metų, turi rimtų sveikatos problemų.
Šiuo metu virš 80 000 tūkstančių pensinio amžiaus žmonių tebedirba. Vyriausybės programoje numatyta „sidabrinės ekonomikos“ plėtra. Tačiau kokiu būdu vyresni žmonės bus skatinami dirbti ilgiau, nesukonkretinta. Ar jiems bus taikomi mažesni darbo mokesčiai, lankstesnės darbo dienos galimybės, neužsimenama.
Daug dėmesio Vyriausybės programoje skirta sveikatos politikai. „Remsime „sveikų miestų“, „sveikų mokyklų“, „sveikų darželių“, „sveikų darboviečių“ iniciatyvas“, skelbiama programoje.
„Ne pati senatvė yra problema, o netinkamas gyvenimo būdas, vedantis prie sveikatos problemų senatvėje, o jų sprendimas apkrauna sveikatos priežiūros sistemą. Raktas į šios problemos sprendimą – sveika gyvensena. Džiugina tai, jog per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo devyniais metais, nuo 68 iki 77-erių. Tačiau vis dar atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio, kuris 2023-iaisiais buvo 81,5 metų.“ – teigia Valstiečių-žaliųjų atstovas R. Aušrotas.
Turintiems sveikatos problemų didžiausią rūpestį kelia eilės pas sveikatos specialistus. Jos kartais siekia pusę metų ar net daugiau. Vyriausybės programoje siūloma, kad privačios gydymo įstaigos teiktų paslaugas be papildomų gyventojų priemokų, o apmokėjimą jos gautų iš Valstybės ligonių kasų.
Socialdemokratai savo programoje buvo įrašę ir telemedicinos paslaugas – tokiu būdu kiekvienas su gydytoju galėtų konsultuotis ir nuotoliniu būdu.
Demografo komentaras: reikėtų papildyti
Tad ar pamatysime koordinuotą demografijos politiką?
Kaip minėjome šio straipsnio įžangoje, demografijos iššūkius galima suvaldyti, jei vienu metu aprėpiamos šeimos bei gimstamumo, migracijos, visuomenės senėjimo bei sveikatos politikos sritys. Kitu atveju tegalima naiviai tikėtis, jog demografinės tendencjos savaime pasikeis. Tam iš dalies pritaria ir kalbinti politikai, rengę partijų programas.
„Demografijos politika turėtų būti horizontalus teisėkūros ir vykdomosios valdžios prioritetas. Vyriausybės lygiu tai, ko gero, turėtų koordinuoti Vyriausybės kanceliarija ar kita vyriausybės įstaiga, tiesiogiai atskaitinga premjerei ar premjerui“, komentavo politologas Liutauras Gudžinskas.
Demografijos politikos būtinumui pritarė ir Lietuvos valstiečių-žaliųjų partijos atstovai. „Dabar šeimos politikos formavimo sistema Lietuvoje neveikia. Taip, prie LR Seimo yra Nacionalinės šeimos taryba, patariamoji institucija šeimos politikos klausimais, o vyriausybės lygmeniu veikia Šeimos komisija. Tačiau NŠT galimybės dėl menko finansavimo yra suvaržytos, o Šeimos komisija renkasi retai ir darbas joje tėra imituojamas. Būtina įveiklinti Nacionalinės šeimos tarybos turimas ekspertines kompetencijas, skiriant didesnį ir tikslinį finansavimą, o į Vyriausybės politinę komandą įtraukti asmenis, atsakingus už demografijos ir šeimos politikos klausimus. Reikia įkurti Šeimos komitetą arba Seimo Ateities komitetą tikslingai performuoti į Lietuvos ateities ir demografijos komitetą“.
Deja, kol kas šie geri sumanymai Vyriausybė programoje nenumatyti. Naujoje koalicijoje per mažai žmonių, galinčių ir norinčių imtis demografijos politikos.
