Visoje Europoje ūkininkai lieja įniršį. Blokuojami keliai Prancūzijoje, vartomos ir padegamos tranzitu važiuojančių krovininių mašinų priekabos, politikais apmėtomi kiaušiniai ir akmenimis. Riaušės ir traktoriniai protestai rodo, jog ES tapo savo pačios įdiegtos žemės ūkio rėmimo ir reguliavimo politikos įkaite.
Ursula von der Leyen bando įsiteikti ūkininkams: „Ūkininkai yra mūsų ES aprūpinimo maistu garantas ir mūsų kaimo vietovių šerdis. Europos komisija savo nuolatinį įsipareigojimą įgyvendina skirdama 386,7 mlrd. eur vertės bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) biudžetą, padedantį stabilizuoti Europos ūkininkų pajamas ir atlyginti už jų pastangas klimato ir tvarumo srityse.“
Toks pareiškimas kelia nemažai klausimų: kodėl milijardais bandoma stabilizuoti tik vienos verslo srities pajamas? Ir ar tikrai šios investicijos didina ekologinę darną Europoje?
Savo galią pademonstravo ūkininkai ir Lietuvoje, trims dienoms Vilniaus centre išrikiavę daugiau nei 1300 galingų traktorių bei kitos technikos. Tiesa, jie elgėsi gerokai mandagiau nei Prancūzijoje. Tačiau ir mandagaus spaudimo traktoriais pakako -vyriausybė kelias baltas vėliavas iškėlė vos akcijai įpusėjus: išsyk pažadėta sumažinti suskystintų dujų akcizą bei lengvatinio žymėto dyzelino naudojimo reguliavimą. Šiems klausimams skirta neeilinė Seimo sesija vyks jau vasario 12–15 dienomis.
Iš Pakruojo rajono atvykę ūkininkai Rolandas ir Vaidotas žliaugiant lietui vaikštinėja Gedimino prospektu greta Seimo. Abu augina grūdines kultūras, daugiausia kviečius ir rapsus. Rolandas turi 230 ha žemės, o Vaidotas – 90 ha. Lietuvoje iš 87 tūkst. ūkininkų tik apie 2 proc. valdo daugiau nei 150 ha žemės. Tokius ūkininkus valstybės duomenų agentūra vadina stambiaisiais.
Pakruojo rajone žemė – viena derlingiausių: jei vidutinis kviečių derlingumas Lietuvoje 2023 m. buvo 4,9 tonos iš hektaro, tai Pakruojo rajone – net 6–7 tonos
Ūkininkai nelinkę pasakoti, kokias pajamas gauna už visą metų derlių. Apytikslė aritmetika leistų teigti, jog grūdinės kultūros galėtų generuoti 800–1100 eurų iš hektaro. Tokiu atveju Rolando ūkio įplaukos siektų apie 400 tūkst., o Vaidoto – apie 170 tūkst. eurų per metus.
Tačiau vidutinių ir didesnių žemdirbių protestas ir įniršis kilo ne dėl pajamų, o dėl sąnaudų, kurios kiek padidėjo dėl draudimo lengvatinį dyzeliną naudoti asmeninėms reikmėms, taip pat dėl didelio suskystintų dujų akcizų šuolio. Dalis ūkininkų, įsigiję pievas iš kaimynų, atsisakiusių gyvulininkystės verslo, negali suprasti, kodėl dalį jų reikia saugoti vardan biologinės įvairovės. Kita vertus, pajamas mažina iš Rytų važiuojantys pigesni grūdai.
Pelningiems javų ūkiams trukdo pievos
2022 m. Lietuvoje viso buvo išauginta 5,62 mln. tonų javų. 80 proc. visų išaugintų javų buvo kviečiai – jų derlius siekė 4,48 mln. tonų. Net 3,3 mln. tonų kviečių iš Lietuvos iškeliavo, tad buvo eksportuota 76 proc. derliaus!
Turint omenyje, kad dar 2011-aisiais mūsų šalies ūkiuose kviečių buvo prikuliama tik 1,7 mln. tonų, matyti, kad dabar derliai net 150 proc. didesni. Kaip pavyko pasiekti tokį neįtikėtiną efektyvumą?
Per pastaruosius 10 -15 metų, ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, auginančios javus, labai sustiprėjo. Nuolatinė ES parama apdėjo sukaupti finansinę pagalvę, kuri buvo investuojama į naują techniką, taip pat, buvo superkama žemė ne iš tokių sėkmingų pieno ūkių. Natūralių pievų ir ganyklų palaipsniui mažėjo. O javų ūkio sėkmę lemdavo tų metų derliaus dydžio bei grudų kokybės ir supirkimo kainų. Javus auginantys ūkininkai gali žymiai mažiau jaudintis dėl konkurencijos su kaimyniniais ūkininkais,
Kviečių, kaip ir naftos, kainos svyruoja – jas lemia paklausos ir pasiūlos santykis, taip pat oro sąlygos skirtingose šalyse. Pavyzdžiui, 2018 m. Lietuvoje kviečių buvo išauginta 30 proc. mažiau nei 2017 ir 2019 m.
Keičiasi ir supirkimo kainos. Štai 2022-aisiais už toną kviečių buvo mokama vidutiniškai 310 eurų. Visas tų metų Lietuvos kviečių derlius buvo įvertintas 1,39 mlrd. eurų.
Akivaizdu, kad skaičiuoti mokantys ūkininkai jau seniai suprato, jog turint daugiau nei 150 ha, grūdinių kultūrų verslas yra beveik nepralošiamas reikalas. Dar anksčiau šią aukso gyslą atrado didieji žemės ūkio verslininkai, per bendroves, pajininkus, giminaičius supirkę žemes iš jas paveldėjusių miestiečių, mažesnių ūkininkų ar žymiai sunkiau besiverčiančių gyvulių augintojų. Lenktynėse dėl derlingos žemės plotų gana nesunkiai buvo apeinamas ribojimas vienam asmeniui valdyti ne daugiau kaip 500 ha. Ariamos žemės kainos 2011 m. tesiekė 1200 eurų už hektarą, o dabar derlingose vietovėse hektaras kainuoja nuo 7000 iki 9000 eurų. Mažiau derlingose vietovėse hektaro kaina – apie 5000 eurų, o ganyklų kaina siekia apie 4000–5000 eurų už hektarą.
Jaunųjų ūkininkų sąjunga yra įvertinusi, jog 10 proc. Lietuvos žemvaldžių valdo apie 80 proc. dirbamos žemės. Jauniesiems ar kitiems smulkesniems ūkininkams konkuruoti sudėtinga: jie neturi pakankamai žemės, tad derlius negeneruoja tiek pajamų, kad galėtum įsigyti traktorių ar javų kombainų, kainuojančių 100–200 tūkst. eurų.
Įdomu tai, kad ES parama sėkmingai naudojasi ir didieji, pelningi žemės ūkiai, susiglemždami didesnę dalį dotacijų.
Sumažėjus laisvos žemės plotams, dalis ūkininkų suaria savo laukus iki paskutinio centimetro, iki pat pamiškių, nepalikdami žolės kuokšto. Protesto akcijoje kalbintas javus auginantis ūkininkas iš Biržų skundėsi, kad iš jo turimų 130 ha, 30 hektarų yra pievos, kurių jis negalintis arti dėl ES reikalavimų pievas išsaugoti.
Tačiau aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus įvardija ir verčiančius sunerimti ūkių plėtros padarinius: „Dėl intensyviai tręšiamų žemių labai pablogėjo dirvožemio struktūra. Per paskutinius 20 metų Lietuvoje beveik dvigubai sumažėjo įprastinių laukų paukščių, kad rodo, kad agrarinio kraštovaizdžio būklė prastėja neįtikėtinai sparčiais tempais. Senieji ūkininkai su meile ir atida žvelgdavo į supančią gamtą, paukščio lizdelį žolėje pamatę, stabdydavo arklius. Dabar didžioji dalis į sostinę suvažiavusių ūkininkų mato tik skaičius, ir nieko daugiau. Jiems gamta yra trukdis. Mums bekalbant apie esamų ūkininkavimo praktikų keliamas bėdas tai atvirai deklaravo priėję ūkininkai. Jie teigia, kad per daug tų paukščių, šaudyti juos reikėtų, tiesiai sako „px man tie paukščiai!“. Tai jau ne tokie ūkininkai, kokie buvo anksčiau.“
L. Stoškaus teigimu, ES parama turėjo būti skiriama visų pirma tam, kad ūkininkai saugotų biologinę gamtos įvairovę: „O mes subsidijuojame perprodukciją, dėl kurios krinta kaina, o kainoms krentant ariama dar daugiau laukų, kad būtų padengti nuostoliai. Maža to, net 40–50 proc. iššvaistomo maisto yra namų ūkiuose, jis nepasiekia stalo. Tai kas vyksta? Net suarus viską iki pat vandens, išliks tos pačios problemos. O ką tada arsime? Sausinsime ne tik pelkes, bet ir kanalus bei upes užpylinėsime? Aš suprantu, kad atskiras ūkininkas gali nematyti bendro paveikslo, jis rūpinasi, kaip subalansuoti savo šeimos biudžetą. Niekas dėl to negali jam priekaištauti. Bet to negali nematyti mūsų valdžia. Turi būti tariamasi dėl finansinių mechanizmų, o ne atsitraukiama, kaip yra dabar: „Ai, čia suklydom.“ Aš negaliu to nematyti ir negaliu tylėti. Nesu prieš ūkininkus, aš už ūkininkus, bet ir už jų ir mūsų visų ateitį, kuriai turime išsaugoti nesunaikintą gamtą. Juk ateityje tai bus didžiausias ir brangiausias turtas.“
Kitų ūkininkų bėdos
Du jauni ūkininkai iš Telšių rajono mitinge Kudirkos aikštėje, prie Vyriausybės rūmų, laiko plakatą: „Reikalaujame saugotinų teritorijų, paviršinių vandens telkinių apsauginių juosų bei zonų plėtrą vykdyti ne žemės savininkų sąskaita!“ Vienas jų – Kristupas – netoli Šatrijos kalno šeimos ūkio pievose augina 50 galvijų mėsai. „Kol kas pelno neturime, vien iš šio ūkio pajamų šeima neišgyventų. Gerai, kad turiu ir valdišką darbą, kuris garantuoja stabilumą. O dienomis galvijus prižiūri tėvukas.“ Jo mišriame ūkyje yra dalis ariamos žemės. Kristupas pasakoja, kad Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės už jautieną, 1 kg gyvo svorio, siūlo 2 eur: „Pasak jų, niekam Lietuvoje tos mūsų jautienos nereikia“. Tačiau atvyke mėsos supirkėjai iš Lenkijos sutinka mokėti po 10–20 centų daugiau.
Greta stovintis Tadas verčiasi pienininkyste. Iš pieno ūkio gana sunku daugiau užsidirbti. Už dalį nusipirktų ganyklų Tadas mokėjo po 5000 eur už hektarą: „O dabar dalis jų pažymėta specialiu kodu, t.y. negaliu jose verstis jokia kita veikla, nors už tai skirta metinė išmoka tesiekia 200 eur už hektarą.“
Žemaičius nervina valdžios žmonių pažadų nesilaikymas: „Praeitą pavasarį žadėjo didesnes kompensacijas, o gauname mažesnes“.
Bendroji gyvulininkystės rinka 2023 m. Lietuvoje buvo vertinama 1,3 mlrd. eurų – šiuo atveju yra sumuojama visa iš gyvulių, paukščių gaunama produkcija (pienas bei jo produktai, kiaušiniai ir kt).) ir superkama mėsa. Galima šią sumą išskaidyti: galvijų rinka vertinama 172 mln. eur, pieno rinka – apie 600 mln. eur. Matome, kad šios žemės ūkio šakos generuoja mažiau pajamų, nei javai.
Mažesni pieno ūkiai nuolatos grumiasi su perdirbėjais. Gyvulių išlaikymo, elektros sąnaudos, kreditų grąžinimas už įsigytą įrangą, intensyvus darbas žiemą vasarą – visa tai sudaro išmelžiamo pieno litro savikainą. 2022 metais, didžiausio infliacijos augimo laikotarpiu, pieno supirkimo kainos buvo geros – siekė 37–45 cnt už žaliavinio pieno litrą. Tačiau jau 2023 m. pavasarį jos krito 30 proc., ir mažesni pieno ūkiai už litrą tegavo 25 cnt (tiesa, didesni pieno ūkiai, pristatantys virš 40 t žaliavinio pieno per mėnesį, supirkėjams parduoda pieną brangiau). Dalis pienininkų protestuodami pieną pradėjo dalinti veltui. Vėlgi, rinką iš dalies gelbėjo lenkai, pradėję siūlyti didesnes supirkimo kainas.
Tuo tarpu mėsos bei pieno produktų kainos mažmeninės prekybos tinkluose per dvejus metus pakilo 25–40 proc. ir, nepaisant pigiau superkamo žaliavinio pieno bei atpigusių energijos išteklių, nemažėja.
Atrodytų, mažesni ūkininkai, besiverčiantys pieninkyste, daržininkyste bei auginantys galvijus, turėtų protestuoti ir greta didžiųjų prekybos centrų bei maisto perdirbimo įmonių. Pirkėjas, įsigydamas maisto produktus, didžiają kainos dalį sumoka būtent pardavėjams ir perdirbėjams. Kita vertus, prekybos tinklai bei perdirbėjai turi didžiulę derybinę galią, tad ūkininkai vengia kaktomušos su savosios produkcijos pirkėjais. O dalis maisto produktų Lietuvoje jau yra brangesni nei Vokietijos, Italijos, Ispanijos ir, žinoma, Lenkijos parduotuvėse.
Žemės ūkiui milijardas eurų paramos per metus
Žemės ūkio verslo savininkai ES gauna daugiau nei milijardą eurų subsidijų per metus. Vien už biologinės įvairovės saugojimą kasmet išmokama apie 130 mln. eur. Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto ekspertai pasidalino su ekonomistai.lt redakcija informacija, kokios subsidijos mokamos ūkininkams skirtingose šalyse.
2020 m. Lietuvoje vidutinė išmoka už hektarą siekė 263 eur. „Nuo 2014 m. žemės ūkio subsidijavimo politika Lietuvoje kiek pasikeitė: mažesnius ūkius imta remti didesnėmis subsidijomis, o didesnius – kiek mažesnėmis, skaičiuojant išmokas vienam hektarui, – teigia dr. Rasa Melnikienė, LSMC ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovė. – Paramą už deklaruotus žemės ūkio naudmenų hektarus ir gyvulius gauna visi ūkininkų ūkiai be išimties, taip pat juridiniai asmenys, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos viršija 50 procentų“.
ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) grindžiama supratimu, kad ši veikla susijusi su nemažomis rizikomis. Anot R. Melnikienės, subsidijomis žemės ūkio verslui siekiama kelių tikslų, kurie susiję ne tik ūkininkų gerove, bet ir su viešuoju interesu.
„Visų pirma, ES BŽŪP siekia garantuoti ES šalių piliečiams pakankamą maisto kiekį už prieinamą kainą. ES turi pasigaminti pakankamai maisto, kad būtume juo apsirūpinę, sutrikus tiekimo grandinėms ar susidarius kritinėms gamtinėms sąlygoms (nerimą kėlusios situacijos pavyzdžiu galėtų būti ir COVID-19 pandemija). Antrasis tikslas – tai aplinkosauginiai reguliavimai. Ūkininkai turėtų saugoti gamtos biologinę įvairovę bei atitikti auginamam maistui keliamus kokybės reikalavimus, kurie ES šalyse yra aukštesni, nei trečiosiose šalyse. Ir trečiasis tikslas – socialinis. Siekiama, kad kaimo žmonės nepasitrauktų iš šio verslo, kad ir jaunimas imtųsi ūkininkavimo, ir tokiu būdu išliktų kaimo bendruomenės.“
Beje, LRT forumo laidoje Žemės ūkio ministras minėjo, kad subsidijos dar padeda išlaikyti įperkamas maisto produktų kainas. Su šiuo teiginiu sutikti sudėtinga, turint omenyje, kad nuo 2021 m. maisto produktų kainos pakilo daugiau nei 40 proc. (t. y. nei subsidijos, nei 30 proc. sumažėję energijos išteklių bei trąšų kainos 2023 m. nepadėjo sumažinti produktų kainų galutiniam vartotojui).
„Ūkininkai vis kritikuoja, kad nėra ilgalaikės Lietuvos žemės ūkio strategijos, nors BŽŪP politika įgyvendinama būtent remiantis strateginiais dokumentais. Niekad neteko diskutuoti su ūkininkais, kaip jie supranta „gerą strategiją“? Gal kaip patarimus, ką gaminti, kad ūkis dirbtų pelningai? Vargu, ar tokia strategija būtų įmanoma rinkos sąlygomis, – svarsto R. Melnikienė. – Mano nuomone, BŽŪP Achilo kulnas yra vieningas jos taikymas visos ES mastu. Nors ES šalių žemės ūkis smarkiai skiriasi, daugelį metų jis buvo remiamas pagal vieną kurpalių, ir tik nuo 2014 m. atsirado galimybė panaudoti tiesioginėms išmokoms skirtas lėšas atsižvelgiant į žemės ūkio struktūrą, diferencijuoti jas pagal ūkių dydį, ūkininko amžių ar veiklą.“
Melnikienės vertinimu, įgyvenant BŽŪP nepakanka surūšiuoti ūkius pagal ekonominius kriterijus: „Manau, kad Lietuvos ūkius galima suskirstyti į tris kategorijas, atsižvelgiant į jų socialinį vaidmenį ir ūkininkavimo motyvus. Visi ūkiai gamina žemės ūkio produkciją ir siekia gauti kuo daugiau pelno. Tai pagrindinis motyvas, bet ne vien duona žmogus gyvas. Dabar jau įprasta kalbėti apie socialinę atsakomybę, juk tikriausiais kiekvienas susimąsto, ar jo darbas yra prasmingas, ką jis suteikia bendruomenei.
Pirmajai grupei aš priskiriu didžiausius investuotojų valdomus ūkius. Ekonominiu požiūriu, jų savininkams yra svarbi kapitalo grąža. Kita vertus, jie pajėgūs investuoti į inovatyvias technologijas, naujausius ūkių tyrimus bei techniką. Jei tik panorėtų, jie galėtų tapti inovacijų ambasadoriais.
Antroji ūkių kategorija – šeimos ūkiai. Tai dažniausiai vidutiniai ūkiai, kuriuose dirba kelios šeimos kartos., Jiems yra svarbus ūkininkavimo tęstinumas. Tai ūkininkavimo tradicijų puoselėtojai, juos pavadinčiau žemės ūkio stuburu. Įprasta, kad šie ūkiai yra tvaresni, rūpinasi aplinka, kurioje gyvena.
Trečiajai grupei priskirčiau smulkius ūkius. Tai kaimo (ir ne tik kaimo) gyventojai, kuriems žemės ūkis yra papildomų pajamų šaltinis. Pirminis tokios veiklos tikslas: laisvu nuo darbo metu užsidirbti papildomų pajamų, turėti kitą veiklos sritį, jei prarastų pagrindinį darbą. Kita vertus, jie pasiūlo miestiečiams įvairesnio maisto ar naujų paslaugų, gerina kaimo vietovių įvaizdį, tokiose šeimose augantys vaikai mokosi ūkininkauti ir verslo pagrindų, – gal užaugę jie susidomės ūkininkavimu ir apsigyvens kaime.“
Taigi, ar Lietuvoje turėtų būti automatiškai taikoma ES žemės rėmimo ūkio praktika? Ar yra ekonominė prasmė remti stambius grūdų ūkius, kurių trys ketvirtadaliai produkcijos yra eksportuojama?
Ūkininkų naudą politikai gaudo
Ūkininkai bei prie akcijos prisijungę privačių miškų savininkai nepatenkinti valstybės kėsinimusi į jų privačią nuosavybę. Aplinkosauginiai reikalavimai savininkams nėra naudingi, nes iš nedirbamo žemės ploto ar nekertamo miško jie gauna žymiai mažesnes pajamas. Kaip minėta, už nedirbamas pievas gaunamos kompensacijos šiuo metu yra tikrai kelis kartus mažesnės, nei pajamos, kurias gautų už išaugintą žemės ūkio produkciją. Dar ūkininkai reikalauja išsaugoti lengvatas kurui, tikisi didesnių ES dotacijų bei papildomos valstybės paramos. Vis dėlto 100 tūkst. eur bei daugiau grynųjų pajamų (jau atskaičiavus visas sąnaudas) per metus gaunantys ūkininkai didesnio pajamų mokesčio mokėti tikriausiai nesutiktų.
Tad kokiu mąstu valstybė gali kištis į laisvą žemės ūkio rinką, skatindama ūkininkus dotacijomis, mokesčių lengvatomis, bet ribodama gamtos išteklių naikinimą? Kokia nauda mokesčių mokėtojams, jei jų pinigais yra remiamas žemės ūkis? Gal verta rimčiau remti pieno ūkius ir ženkliai sumažinti paramą grūdų augintojams? Pagaliau, ar Lietuvos gamtos ištekliai priklauso visai visuomenei, ar tik atskiriems savininkams?
Sausio 25 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Darnus vystymasis – žmonijos išlikimo strategija. Kaip tai pasiekti?“ akademikas Jurgis Stasiškis klausė: „Ar apskritai esama politinės valios pereiti prie reguliuojamos rinkos ekonomikos?“ Akademiko nuomone, reguliavimu neturi būti siekiama vienos ar kelių interesų grupių naudos išsaugojimo kitos visuomenės dalies sąskaita. Bendras tikslas – harmoningas visų Lietuvos žmonių atstovavimas
Į šį klausimą sureagavo prof. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių mokslų centro vadovas: „Ne tik neturime politinės valios, reikalingos reguliuojamos rinkos principams įgyvendinti, bet net nesusimąstome, kad tokie sprendimai yra gyvybiškai būtini – ir Lietuvai, ir Europai, ir visam pasauliui“.
Kol kas susidaro įspūdis, jog Lietuvoje reguliavimu siekiama ne darnos, o politinės naudos.
.Ūkininkų akcijos paveikti politikai lenktyniavo, kuris pirmas pareikš, kad „taisys klaidas“ ir jau vasario 12–15 dienomis, per neeilinę Seimo sesiją, registruos įstatymų pataisas, atšaukiančias jų pačių prieš kelis mėnesius priimtus sprendimus.
Suprantama, juk ūkininkai ir jų šeimų nariai – tai keli šimtai tūkstančių rinkėjų, kurių balsai nemažai gali lemti šių metų rinkimuose. Šis faktas daro įspūdį, kaip ir nauji galingi traktoriai Vilniaus centre.
